Lietuvos kariuomenė ir karo grėsmė. (Spausdinta laikraštyje "Pamarys" 2015-05-02. Diskusija vyko 2015m. balandžio 8d.)

Reaguodami į visoje Lietuvoje šiuo metu vykstančias įvairaus pobūdžio diskusijas apie šauktinių ir savanorių kariuomenės Lietuvoje privalumus bei trūkumus, ir mes nutarėme pasikalbėti apie kariuomenę bei karą.
Kokia kariuomenė reikalinga Lietuvai šiandien, ko galime tikėtis rytoj? Ar mes ruošiamės galimam karui?
Diskusijoje dalyvavo klubo nariai Tatjana Frišmantienė, Marijus Budraitis, Antanas Čepys, Jonas Jaunius, Petras Skutulas.

Apie karą

Jonas:
– Kaip karus suvokia atskirų laikų įžymūs žmonės, galima spręsti iš aforizmų: „Pinigai – karo varomoji jėga“(Ciceronas); „Karus pradeda, kai nori, tačiau baigia tik tada, kai gali“ (N. Makiavelis); „Kiekvienas, esantis valstybės valdžioje, turi vengti karo taip pat, kaip kapitonas vengia laivo žūties“( Gi de Mopasanas); „Tik ligoninėje galima pamatyti, kas yra karas…“ (A. M. Remarkas). Kaip matome, požiūris į šį visuomeninį reiškinį priklauso tiek nuo laikmečio, tiek nuo pasisakančiojo pažiūrų: vienas akcentuoja karo priežastis, o kitas jau atkreipia dėmesį į pasekmes.

Tačiau pradžioje gal verta susipažinti su terminais ir sąvokomis. Kuo mums tai svarbu? Todėl, kad Lietuvos Konstitucijoje sakoma „Lietuvos Respublikoje karo propaganda draudžiama“, o Baudžiamajame kodekse yra straipsnis, numatantis atsakomybę už uždraustų karo priemonių naudojimą. Todėl bent minimaliai suvokti, kas yra karas, reikėtų, kad nesigautų, jog žmogus tiesiog kalba apie karą, o gavosi propaganda.
Karas – tai konfliktas tarp dviejų grupių, pavyzdžiui, valstybės, tautos, verslo ar interesų grupuotės, kuriame organizuotai naudojami ginklai. Kariaujančios ar konfliktuojančios pusės užima arba valdo tam tikrą teritoriją ir turi vadovybę, kuri paskelbia karą arba gali priimti sprendimą dėl jo nutraukimo (pasiduoti ar sudaryti taikos sutartį). Karo apibūdinime pakankamai svarbus yra organizuoto ginklų naudojimo požymis, nes atskirais atvejais, kai kažkas kažkur šaudo kada užsimano, tai dar nėra karas. Bet kai atskiros žmonių grupės planingai organizuoja kovinius veiksmus ir derina juos tarpusavyje, tai jau yra karo požymis. Todėl Lietuvoje po II pasaulinio karo vykęs organizuotas partizanų pasipriešinimas ir laikomas išsivadavimo karu, o ne pavienių grupių plėšikišku pasišaudymu.
Teoriškai karo kovoje gali būti panaudoti bet kokie žmogaus naudojami daiktai, tačiau oficialiai ginklai suvokiami kaip įrankiai, specialiai tam sukurti. Šiuolaikinėje visuomenėje reikia suvokti, kad ir kompiuterio programėlė gali būti laikoma ginklu, jeigu ji specialiai sukurta, kad ryšio priemonių pagalba būtų galima prasiskverbti į priešo kompiuterius, nuskaityti ir parsiųsti ar pakeisti duomenis arba sugadinti naudojamas programas. Šiuo atveju ir vėl reikia skirti pavienių „hakerių“ įsilaužimus, kurie nelaikytini karu, nuo organizuotos kompiuterinio šnipinėjimo ar kenkėjiškos veiklos.

Marius:
– Kas slepiasi už žodžio karas?
Nors kalbiškai tai nesudėtinga penkių raidžių kombinacija, tačiau už jos slepiasi labai sudėtingi dalykai: ten ir pinigai, ir pergalės bei pralaimėjimai, ten mirtis ir pasaulio perdalijimai…
Kaip paaiškinti, kas pradeda karus ir kas juos laimi: istoriniai pamišėliai, politinės ideologijos ar dar kažkas? Man atrodo, kad kiekvienas žmogus turi savotišką karo ląstelę, nes kartais atrodo, jok kariauti mes esame genetiškai užprogramuoti. Visi vienaip ar kitaip kariaujame. Pirmasis karas – sniego gniūžtėmis, po to kaunamės dėl geresnių rezultatų mokykloje, dėl geresnio gyvenimo, dėl karjeros ar padėties visuomenėje…Jau įpratome kovoti dėl savo gerbūvio.
Tos lenktynės su kažkuo yra savotiškas karas, nes ne visada elgiamės garbingai. Dėl vietos po saule daugelis mėgsta pastumti kitą pečiais, tačiau kai kitas tai pradeda daryti didesniu masteliu, tada jau supykstame. O juk nutinka ir taip, kad mūsų mesta sniego gniūžtė ima riedėti nuo kalno, ir kai jos jau negalime sustabdyti, kyla viską šluojanti lavina. Panašiai ir su karais. Kai vėliau nagrinėjamos karo priežastys, tai jos atrodo tokia smulkmena, lyginant su padariniais.
Panašu, kad karas yra nepagydoma liga, kaip vėžys gyvame Žemės organizme. Jis prasideda, vėliau lokalizuojamas, bet po kiek laiko ir vėl pratrūksta, tik kitoje vietoje. Beje, kai karas prasideda, tai kaip ir vėžio atveju, niekas negali pasakyti, ar tai bus tik lokalinis pasireiškimas, ar apims visą organizmą (taip kilo du pasauliniai karai). Todėl ir dabar mūsų pašonėje vykstantys konfliktai yra neprognozuojami: joks politikas negali pasakyti, kad gydymas bus sėkmingas ir liga neišplis…
Tai jeigu sutinkame, kad realios prognozės šioje situacijoje yra neįmanomos, manau, kad Lietuvoje dabar problema dėl šauktinių kariuomenės yra kiek perdėta. Manęs neįtikina Prezidentės mintis, kad Lietuva turi atsilaikyti bent tris paras, kol sulauksime pagalbos. Manau, kad jeigu realiai kas nors norės mums padėti ir mus gelbėti, tai NATO karinės pajėgos gali atsirasti už pusvalandžio. Ir čia šauktinių kariuomenė negalės padėti. Sutinku, kad patriotiškumui ugdyti tarnyba kariuomenėje yra tinkamas būdas, tačiau gal tada ir kalbėti reikėtų kitaip.

Petras:
– Teko matyti filmą, kad 1939 metais Europos inteligentai, pasiturinti visuomenė taip pat iki paskutinės minutės netikėjo, kad bus karas. Lietuvoje prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo duotas vadovybės nurodymas nesipriešinti. Gal ir logiška buvo tokia mintis, siekiant išsaugoti žmonių gyvybes. Priešintis buvo pradėta tik karui baigiantis, pasekmes žinome… Dabartinė mūsų Prezidentė viename iš susitikimų su žiniasklaidos vadovais akcentavo, kad dabar, kilus kariniam konfliktui, priešintis nebūtų draudžiama. Žinoma, jeigu nepasikeis politinė situacija pačioje Lietuvoje.
Dėl NATO pajėgų ir jų pagalbos. Man teko būti Briuselyje esančiame NATO štabe. Ten stovi eilės mūrinių pastatėlių, panašių į Šilutės Smėlyno gatvės „barakus“. Juose ir yra NATO štabas. O kur stovi kariuomenė? Niekur! Turime suprasti, kad nėra reguliarių, nuolatinėje kovinėje parengtyje esančių NATO pajėgų. Yra atskirų šalių, priklausančių NATO, kariuomenės. Ir saugumo garantas šiandien yra ne kažkoks galingas karinis dalinys, kuris čia gali atsirasti bet kurią minutę, o tarptautiniai susitarimai, kai viena NATO šalis įsipareigoja dalyvauti kare, gindama kitą šalį. Bet kaip, kada ir kurios konkrečiai šalies kariuomenė atsirastų Lietuvoje karo metu, mes nežinome. Tikėkimės, kad žino tie, kam reikia.
Turime suvokti, kad esame Europos buferinė zona, ir tai esminis skirtumas nuo visų kitų Europos Sąjungos šalių. Jeigu kas nors užpultų Lietuvą, galbūt Europa, kaip 1939 metais, ne iš karto ir patikėtų tuo.
Labai abejočiau, kad kokie graikai pakels bent vieną savo lėktuvą, jeigu rusai pultų Lietuvą. Ar atplauktų čia Prancūzijos lėktuvnešiai, kuriuos ana šalis gamina Rusijai? Taigi, klausimų labai daug. Ir kai mes patys pradedame svarstyti, ar reikia mums dabar eiti kelių mėnesių mokymams į kariuomenę, turėtume suprasti, kad kitos šalys dar labiau nenorės siųsti į karą dėl nykštukinės Lietuvos savo šalies žmonių.
Tikėtina, kad jeigu Rusija mus užpultų, tai rezultatas būtų toks pat: ar mes priešinsimės ar ne. Bet jeigu mes net nesipriešiname, tai tada niekam negalėsime pasakyti, kad mus užpuolė. Ir kitoms NATO šalims tai galėtų būti argumentas – kam siųsti mirti savo karius, jeigu lietuviai patys nenori priešintis…

Antanas:
Aš manau, kad šiuo metu pasaulis yra arčiausiai naujo pasaulinio karo grėsmės per pastaruosius keliasdešimt metų. Panaši grėsmė buvo kilusi 1961 metais (Karibų krizė, kai TSRS nugabeno branduolines raketas į Kubą). Iki šiol buvo manoma, kad karines išlaidas galima mažinti – realios karo grėsmės nėra. Kaip Jonas taikliai paminėjo, padarėme kariuomenę kaip valstybės tarnybą. Bet dabar jau ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje, manau, iliuzijos sklaidosi. Turime suvokti, kad demokratija nieko verta, jeigu ji nesugeba apsiginti.
Europa šiandien bijo naujo karo, todėl ir Ukrainoje lyg ir vyksta karas, bet nepaskelbtas, tai kaip ir ne karas. Tikimasi, kad galima bus išvengti konflikto plitimo.

Marius:
– Požymių, kad Europos šalių požiūris nėra labai aiškus, turime. Kad ir diskusija dėl to, jog Vokietija nenori parduoti mums modernios ginkluotės. Tai ar tikrai ateis į pagalbą, jeigu prasidės realūs koviniai veiksmai? O pagal 1939 metų analogiją – kuo ilgiau bijos, tuo didesnė tikimybė, kad karas bus.

Apie Lietuvos kariuomenę
Jonas:
– Lietuvoje šokinėjama iš vieno kraštutinumo į kitą. Dar man dirbant Lietuvos kariuomenėje 2005-2007 metais, jau buvo kalbama, kad su ta šauktinių kariuomene ne viskas yra gerai, kad neaišku, kaip ir kiek ji galėtų pasipriešinti ir apsiginti. Mat tarnavo dauguma tokių, kurie nesugebėjo išsisukti, ir jų kovinis pasiruošimas laikytas minimaliu. Tačiau kai buvusi ministrė Rasa Juknevičienė panaikino karo prievolininkų šaukimą tarnybon, nukrypome į kitą pusę. Siekta, kad visa kariuomenė būtų sudaryta tik iš profesionalių kariškių, bet lietuviai pasielgė pagal lietuvišką principą „jeigu gali, tai ir pasinaudok“ – tarnybą naudoja atlyginimui gauti. Neoficialiai savaitgaliais koviniuose batalionuose lieka tik apsauga, o kiti išvyksta namo ilsėtis. Tai per kiek laiko jie susirinks, jeigu kils realus pavojus? Ir dabartinis Valstybės vadovų nerimas dėl šauktinių kariuomenės atkūrimo iš dalies tokius gandus patvirtina.
Vis dėlto, manau, kad šiuo metu propaguojama tarnyba kariuomenėje neišsprendžia pagrindinės problemos: visuotinio lietuvių tautos galėjimo ir sugebėjimo pasipriešinti agresijai iš išorės. Žinau, kad buvo nagrinėjami įvairūs modeliai. Man priimtiniausias visuotinio karinio rengimo variantas. Esmė paprasta: visi pilnametystės sulaukę vyrai privalo praeiti bazinį karinio parengimo kursą. Kas to nepadaro iki 30 (ar 28) metų, tam gali būti taikomos sankcijos, pavyzdžiui, 1-2 proc. didesnis pajamų mokestis. Moterys galėtų šį kursą praeiti savanoriškai. Ir nebūtinai mokytis bėgioti su kuprine, automatu bei kasti apkasus. Tas parengimas turėtų apimti visus šiandien naudojamus karo būdus ir priemones, o tam reikia įvairių profesijų žmonių.
Manau, kad norint galima sukurti sistemą, jog visi piliečiai būtų pasirengę gynybai, o tai jau organizuoto ir labiau efektyvaus pasipriešinimo pagrindas, nes neapmokytų žmonių pasipriešinimas būtų labai simbolinis, tik kraujo praliejimas dėl idėjos, kol sulauksime pagalbos. Dabartinė šauktinių sistema, kiek apie ją kalbama informavimo priemonėse, neapims visų tarnybai tinkamo amžiaus vyrų, vadinasi, veiksmingo visuotinio pasipriešinimo gali ir nebūti.
Taigi, sutinku, kad dabartinis Lietuvos pasiruošimas karui yra nepakankamas, bet manau, kad naujoji sistema taip pat neužtikrins ir nesudarys sąlygų visuotinai ir efektyviai savos Valstybės gynybai.

Tatjana:
– Jeigu man reikėtų sūnų atiduoti tarnauti į kariuomenę, tai priešinčiausi. Ne kartą esu bendravusi su vienu pažįstamu jaunuoliu, kuris pateko į karinę tarnybą iškart po gimnazijos, nes neįstojo į aukštąją mokyklą. Jis pasakojo, kad kai šauktinių būryje tikrino, kas kokį turi išsilavinimą, tai apie 80 proc. buvo baigę 10 klasių. Tokia buvo ankstesnė Lietuvos šauktinių kariuomenė. Tai baisus lygis, kokia tos kariuomenės prasmė? O juk ten naudojami kompiuteriai, turėtų būti moderni šiuolaikinė ginkluotė. Todėl ir reikalingi savanoriai-profesionalai.
Sutinku, kad turi būti galimybė jaunimui susipažinti su technika, karo taktika. Gal informacija apie karinę tarnybą jaunimą galėtų pasiekti kažkaip kitaip, pavyzdžiui, mokykloje galėtų būti dėstomas karinis rengimas, o ne tik visus privalomai šaukiant į kariuomenę. Juo labiau kad prasideda įstatymo išimtys ir vėl kažkas yra gudresnis tarp lygių.
Visuomenėje vis dar yra gajus požiūris, kad tarnauti eina tas, kas negali šito išvengti, iš nepasiturinčių šeimų. Kariuomenėje vaikinai gauna visą išlaikymą ir nebėra našta šeimai, ypač kaimuose, kur trūksta darbo.

Petras:
– Aš irgi manau, kad geriau būtų, jeigu kariuomenę sudarytų savanoriai. Antai daugelyje šalių, pavyzdžiui, Švedijoje ar Didžiojoje Britanijoje yra garbės reikalas ir kaip savaime suprantamas dalykas eiti atlikti karinę prievolę, tapti savo šalies gyvėju. Neatlikęs karinės tarnybos ten būsi kaip balta varna, o pas mus priešingai – ieškome visokių variantų, kad tik netarnauti. Gal dalis tiesos yra tame, kad mūsų kariuomenėje iš dalies dar yra taip, kaip būdavo sovietinėje kariuomenėje. Bet ta baimė labiau yra paveldėta, o ne reali.
Be abejo, daug patogiau yra nesukti galvos dėl tos kariuomenės. Nes ryte reikės keltis pagal komandą, išmokti pasikloti lovą, reikės fiziškai sustiprėti, išmokti valdyti ginklą – kai kam iš dabartinių jaunuolių tai gali pasirodyti besąs per sunkus darbas.
Galima galvoti apie tai, kaip laiku grąžinti paskolą, kaip tvarkyti verslą, prižiūrėti vaikus. Tik vieną rytą gali viso to nebereikėti!
Jeigu visi manysime, kad nei šauktiniais, nei savanoriais į Lietuvos kariuomenę neisime, galime krautis lagaminus ir strimgalviais išvažiuoti kur nors toliau. Nes Lietuvos mums nereikia, mes jau esame globalaus pasaulio dalis… Bet aš tikiu, kad mums reikia Lietuvos, kad ūgtelsime ir suprasime, jog savo Tėvynei ginti reikia moderniai organizuotos kariuomenės.

Antanas:
– Supraskime, kad pats požiūris į kariuomenę, į šauktinius ir savanorius labai priklauso nuo realios situacijos. Yra grėsmė, keičiasi ir suvokimas apie karinę tarnybą. Esame kraštiniai Europoje, mus tai gali paliesti greičiausiai. Tai džiaugiuosi, kad atsirado politinis sutarimas šalyje dėl kariuomenės stiprinimo. Šauktinių kariuomenės atstatymas yra vienas iš būdų. Vien profesionalų neužteks, nes Lietuva neįstengtų išlaikyti tiek karių.
Pažiūrėkime, Izraelis ar Šveicarija, teritorija mažesnės už Lietuva šalys, bet rado būdų, kaip efektyviai organizuoti kariuomenę. Nors tai turtingesnės už Lietuvą šalys, bet aš nelaikau to lemiamu veiksniu.
Šiandien kilusi diskusija, kad mums gal nereikia šauktinių, gal nereikia finansavimo kariuomenei, kad jauniems vyrams nereikia išmokti naudoti ginklo, manau, yra neteisingas požiūris. Negali būti kalbos – kiekvienas jaunas vyras turi mokėti valdyti ginklą. O ar tai bus šauktiniai, ar kažkaip skatinami savanoriai, tai jau detalės. Ir netgi ne apie ginkluotę pirmiausia turime kalbėti, o apie nusiteikimą. Negali imti ginklo į rankas – pasirink kitokį būdą, kuo galėtum prisidėti prie gynybos, bet palikti tai vien tik valstybės tarnautojams ar samdiniams, tikrai nėra geriausias būdas. Nes rytoj gali reikėti eiti ginti šalies ir šeimos.
Suprantu Tatjanos, kaip mamos nerimą, bet kilus karui asmeninės savisaugos jausmai turi pasitraukti.

Užrašė Jonas Jaunius
 

Tai, kas netilpo į laikraštį.

Petras. Sutinku, kad ne turtingumas lemia kitų šalių kariuomenės efektyvumą. Ten žmonės patriotai, jiems tarnyba yra garbė, o mes sakome, kad neisiu ginti savo šalies, nes man veršius auginti labiau patinka.

Tatjana. Tai ir reikia surasti tuos būdus, kad visi atliktų tarnybą, minimalų paruošimą. Kad nebūtų galimybės kažkam pasinaudoti ir išvengti, turi būti situacija, kai pasikeis mūsų mąstymas, kai nebus galimybės jaustis gudresniu tarp lygių. Kol visuomenėje požiūris toks, tai šauktinių santykiai nesikeis, ir reikėtų kitaip spręsti kariuomenės komplektavimo problemas. O karinė technika vis sudėtingesnė, ir neaišku ar dabartinio karo metu daug reikės tokių, kurie tik su automatu gali bėgioti.

Jonas. Karas Ukrainoje parodė, kad ir šiais laikais daug susirėmimų vyksta klasikiniu būdu, naudojant įprastinę ginkluotę. Tiesa, karas Ukrainoje vadinamas hibridiniu, nekonvenciniu karu. Hibridinis – dėl taktinių priemonių ir formų įvairovės, o nekonvencinis, nes jis vyksta nesilaikant daugelio tarptautinių konvencijų dėl karo, nėra paskelbtas oficialiai.

O dėl karinio parengimo mokyklose, tai stojant į NATO Lietuva netgi dėl jaunųjų šaulių veiklos turėjo pasiaiškinti. Vakarų pasaulis į karinius pasiruošimus žiūri kitaip, ir jeigu nepilnamečiai mokomi naudoti ginklą, tai koks to tikslas? Būtina labai aiški koncepcija, kad siekiame parengti visuomenę gynybai galimos agresijos atveju.

Panašu, kad visi sutarėme, jog Lietuvos kariuomenė turi būti stiprinama. Ir reikalinga sistema, pasikeitęs visuomenės požiūris, kad karinis pasiruošimas yra garbės reikalas. Kaip toje lietuvių liaudies dainoje „nepabuvęs kareivėliu, nebus geras artojėlis“.

Foto iš interneto.