Strateginio planavimo problemos, vizijos ir siūlymai  (Spausdinta laikraštyje "Pamarys" 2013-04-19).

Pradėtas rengti naujas Šilutės r. savivaldybės strateginės plėtros planas 2015-2024 m. Spaudoje ir kitose informavimo priemonėse būta įvairių atsiliepimų apie pirmuosius posėdžius ir konsultantus („Kokia bus Šilutės rajono plėtros strategija?“ – „Pamarys“, 2013-03-15, Nr. 21). Plačiau apie strateginio planavimo problemas ir Šilutės plėtros vizijas nutarė pasikalbėti ir diskusijų klubo nariai.
Diskusijoje dalyvavo klubo nariai Antanas Čepys, Tatjana Frišmantienė, Jonas Jaunius, Edvardas Jurjonas, Petras Skutulas. Svečio teisėmis dalyvavo Audrius Endzinas (inžinierius elektrikas, buvęs Seimo narys). Tema: „Šilutės rajono strateginės plėtros planas 2015-2024 metams: problemos, vizijos ir siūlymai.“ Pranešėjas – ekonomistas Antanas Čepys.

A. Čepys:
– Šią temą aš pasiūliau, nes manau, kad dabartiniame Šilutės rajono strateginio plėtros plano (toliau – SPP) rengimo etape mūsų diskusija galbūt turės tam tikrą atgarsį. Man tema įdomi, esu turėjęs reikalų su įvairiais planavimais, pavyzdžiui, dalyvavau ir rengiant Šilutės 2005-2014 m. planą, darbovietėje rengėme Priekulės, Pagėgių, Gargždų miesto bendruosius planus.
Strateginis planas – tai ilgalaikis strateginio planavimo dokumentas, kuriame išdėstyta Šilutės rajono ilgalaikė plėtros strategija, yra vizija, prioritetai, tikslai bei siekiami rezultatai. Pagal šį planą daromi trejų metų strateginės veiklos planai. Jie yra trumpesni, bet konkretesni ir turi koreliuoti su šiuo dešimtmečiu planu.
Yra ir dar vienas strateginio planavimo dokumentas: Šilutės bendrasis planas – tai teritorijų kompleksinio planavimo dokumentas. Šie trys planai yra reikalingi ne tik Savivaldybės vadovams. Tai pagrindinė rajono visų organizacijų, bendruomenės atrama, į juos negalima nekreipti dėmesio, nors daug kam atrodo: kas čia tokio, tai formalu. Bet jei Savivaldybės bendrajame plane kas nors bus klaidingai pažymėta, apribota, tai po to negalėsi nei statyti, nei ką nors kitaip plėtoti ar daryti, nes pagal rajono SPP numatomas vystymo kryptis ir „vaikšto pinigai“. Strateginis planavimas yra pakankamai svarbus. Todėl bendruomenei turėtų būti ne tas pat, kaip tai vyksta.
Apie plano rengimo problemas ir grėsmes
Pirmiausia apie dabartinio 2005-2014 m. SPP vykdymą. Yra atliktas dabartinio plano poveikio vertinimas, vykdymo analizė. Tai 31 psl. dokumentas. Man asmeniškai – tai teorinis darbelis, kur daug kalbama apie tai, kaip reikia vertinti strateginius planus, bet apie mūsų plano įgyvendinimą pasakyta labai nedaug – tam skirta apie 1,5 puslapio.
Pagal ten pateiktą vertinimą senasis planas patyrė fiasko, nes svarbiausio prioriteto (turizmo plėtros) įvykdyta tik 23 proc. priemonių, o kitų krypčių – gerokai daugiau. Nieko nekalbama apie kokybę, procentinė išraiška neparodo priemonių svorio ir reikšmingumo. O juk per 10 metų investicijos buvo ženklios: uostai, privačios investicijos į turizmą ir kt. Gaila, kad vietinė valdžia nenori pasigirti ar ta proga suskaičiuoti, kiek padaryta.
Bet gal ir teisingai – nėra čia ko girtis, nes paskutinių 10 metų mūsų strategija buvo, ne kaip uždirbti pinigų, bet kaip juos išleisti. Iš dalies tai galima pateisinti, nes Europos Sąjungos pinigų įsisavinimas toks buvo visos Lietuvos mastu. Tik ką daryti toliau?
Kitas svarbus jau atliktas darbas – yra pateikta Šilutės rajono socialinės-ekonominės būklės analizė. Bet aš joje pasigendu išsamios informacijos apie tai, kas rajone šiandien jau yra. Apie ekonomiką kalbama minimaliai, o apie kultūrą ir socialines problemas informacijos labai daug, net perteklinės. Pavyzdžiui, apie pramonę yra du puslapiai, o apie biblioteką ir kultūros centrus – po dešimt. Taip ir neaišku, ar pas mus yra kokia nors pramonė iš viso. Nesužinome ir kitų tik Šilutei būdingų dalykų: Klaipėdos miesto įtaka, vandenų panaudojimo galimybės ir problemos, pasienis, kokie turimi resursai (durpės, skalūnai, žvyras ir t. t.).
Elementarus dalykas – rajoną neseniai kirto dujotiekis, bet analizėje apie jį nekalbama – yra pavojus, kad naujai rengiama strategija nenumatys šio dujotiekio panaudojimo galimybių. Dar galima būtų kalbėti apie vėjų jėgainių parkus, šviesolaidžio tinklą, polderius, žuvininkystę, bankus – kiek ten mūsų žmonių pinigėlių yra ir kokia perkamoji galia.
Kai to nėra analizėje – lyg ir neturime viso to rajone, tai, matyt, nesulauksime minčių apie tai ir naujoje strategijoje.
Pamaniau: tikriausiai apie mūsų problemas ir galimybes patys žinome ir patys galime strateguoti, be konsultantų, kurie parašė analizę...
Kadangi mano paminėtos 2005-2014 metų SPP vykdymo analizė ir rajono socialinės-ekonominės būklės analizė Savivaldybėje jau buvo pristatytos, kas nori susipažinti smulkiau, gali rasti Savivaldybės interneto svetainėje. Bet kelis skaičius noriu paminėti.
Skyriuje „Gyventojų skaičius“ pateikta informacija, kad Šilutės rajone per 10 metų netekome 20 proc. gyventojų: 11,2 tūkst. žmonių paliko rajoną. Tas skaičius turi kelti didžiausią susirūpinimą valdžiai ir bendruomenei. Šilutėje yra viena iš didesnių vidinė emigracija – išvyksta ne tik į užsienį, bet ir į kitus rajonus. Yra grėsmė, kad neliks žmonių, kurie naudosis gerai išvystyta ir veikiančia kultūros, švietimo, sveikatos apsaugos sistemomis. Oras švarus, daug vandens, gamta graži – o žmonės išvyksta. Kodėl?
Aš atsakymą matau kitame analizės skyriuje „Užimtumas ir pajamų lygis“. Rajone yra 27 800 darbingi asmenys, bet darbo jėgos pasiūla yra tik 25 000. Kitiems 2800 nėra pasiūlos (nenori dirbti?). Vidutinis darbo užmokestis Šilutėje 1308 Lt per mėn., tai yra 82 proc. šalies vidurkio.
Kai bandai suprasti, kokiose srityse tie žmonės dirba, tai galai pagal čia pateiktus skaičius niekaip nesueina. Tai kaip galima planuoti perspektyvą, jei nežinai, kas ką veikia ir ko reikia?
Blogiausia, kad šiandien rajone niekas negali pasakyti, kiek turime realių darbo vietų – statistika neparodo, patys nesusiskaičiuojame. Statistika, sako: 20 000 turi ką dirbti, apie 5000 minta iš pašalpų, o tie 2800 gyvena iš neaišku ko. Klausimas: kaip gyventų tie 11 200 žmonių, kurie išvyko?
Išvada: išvyko, nes nėra darbo ir nėra pajamų. Tada perspektyva tokia, kad dar 5000-6000 gyventojų išvyks artimiausiu metu...
Mano nuomone, jeigu ir toliau nesirūpinsime darbo vietų kūrimu, pritraukti investicijų, kurios kurtų darbo vietas, verslo skatinimu – turėsime gražų, kultūringą, turistams ir praskrendantiems paukščiams patrauklų, bet tuščią kraštą. Ir visa teritorija be problemų galės būti paskelbta rezervatu.
T. Frišmantienė:
– Aš pasigendu stiprių vadovų. Buvo susitikimas Savivaldybėje, pas merę, dėl miesto apželdinimo. Pakvietė mus, verslininkes, bet taip ir nesupratau, kam kvietė. Atėjome. Kiek supratau, daugiausiai šioje srityje dirba seniūnija, kažką daro komunalininkai, kažkokių planų turi architektas, bet viskas – padrikai, pavieniui. Nėra centralizuoto vadovavimo, nėra vieno vadovo, kuris galėtų atsakyti į visus klausimus dėl apželdinimo. Tas pasitarimas buvo lyg blogai paruošta pamoka, kai net nežino, kokie apželdinimo projektai jau yra. Tai kas tada vadovauja plano rengimui?
Dėl gyventojų mažėjimo. Išvyksta studentai, ir kad jie grįžtų, reikia mąstyti, ką jiems pasiūlyti. O juk yra specialybių, kurių netrukus reikės dar veikiančioms pramonės įmonėms, bet ar kas nors teikia tokią informaciją, ar supažindina moksleivius?
A. Čepys: Aš esu pasižymėjęs tokią problemą: prastas rajono valdymas.
P. Skutulas:
– Kalbant apie strateginio planavimo procesą, nors ir pirmą kartą tokiame procese dalyvauju, bet po to pirmo susirinkimo aš nemanau, kad mes ten ką nors suplanuotumėm. Viso šio proceso administratoriai man pasirodė silpnoki. Kaip tai daryti, teoriškai jie lyg ir žino, bet kad tokia didelė masė žmonių parengtų galutinį produktą – konkretų gerą strateginį planą – nesitiki. Iš tokios masės gali pasisemti idėjų, bet patį planą turi rengti specialistai.
Pavyzdžiui, Žemės ūkio grupė tame seminare tikino, kad Šilutės rajono prioritetas turi būti žemės ūkis. Ir tai logiška iš jų pusės. Bet juk nėra Pamario krašte gerų, derlingų žemių, nėra kitų sąlygų intensyviam žemės ūkiui. Antanas minėjo apie galimą dykrą. Tai gal geriau tą dykrą palikti užliejamą, tas teritorijas užleisti paukščiams, negu kažką ten daryti. Galima būtų mąstyti apie potvynių apsemiamų lankų efektyvų žolės panaudojimą, bet nieko nedarome.
A. Endzinas:
– Svarbus planavimo tikslas: ką norime matyti ir ko siekiame. Ar Lietuvoje ir Šilutėje siekiame klestinčio ekonominio krašto ar norime ko kito?
Mąstydamas, ko norės mūsų vaikai, turiu galvoti ir apie galimybę išgauti skalūnų dujas, ir apie galimybę įmerkti meškerę Nemune bei pagauti žuvį.
O ta žuvis jau priklauso nuo mūsų kitų veiksmų, kai protestuodami prieš savo atominės elektrinės statybą sudarome sąlygas statyti kitiems. Visuotinis poreikis energijai yra, ir jei tu negaminsi, tai gamins ir parduos kiti. Taigi, koks tikslas? Gyventi žaliame, santykinai saugiame pasaulėlyje tarp medžių ir dangaus, tarp gėlių? Tai būtų įmanoma padaryti greitai.
Nors ir esu įrašytas tos žalios knygos (dabartinio SPP) pirmuose puslapiuose, bet prisipažinsiu, kad mažai ką atsimenu, matyt, nelabai teprisidėjau... Kalbant apie tai, ar tikslai buvo iškelti blogai, ar ne tos priemonės buvo numatytos, prisiminkime, kiek kartų šis planas buvo koreguojamas, priklausomai nuo to, kokių pinigų yra rinkoje.
Jei yra skiriama pinigų juodiems arkliams, tai mes pataisome planą ir sakome, kad mūsų prioritetas yra juodi arkliai, jei pinigų skirta baltiems arkliams – tai mes taip ir pasakome.
Kitaip sakant, strateginis plėtros planas buvo pritraukiamas prie lėšų įsisavinimo. Bet turime pripažinti, kad lėšų įsisavinimas savaime nėra strateginis planas. Dabar matome, kad imdami visus pinigus iš eilės, mes atsidūrėme aklavietėje, nes finansiniai įsipareigojimai yra dideli ir prisidėjimo kaštai guli lyg kupra ant biudžeto nugaros.
Peržiūrėjau sąrašą žmonių, kurie dalyvauja kuriant strateginį planą. Panašu, kad didesnė jų dalis tą planą turės ir įgyvendinti. Sunku tikėtis, kad tie žmonės, kurie bus įpareigoti įgyvendinti naująjį strateginį planą, norės užsikrauti sau papildomo darbo...
E. Jurjonas:
– Ką išgirdau iš Antano, man labai patiko... Perspektyvos, kad pas mus teliks dykra, nėra blogai. Manau ir žuvies, ir žvėrelių padaugės – tai ko ne rojus Lietuvoj? O kam reikia daugiau civilizacijos – gali važiuoti kitur ir gyventi...
Manau, kad daug strateginio plano dalykų neįgyvendinta. Tiesa, dar yra metai, tai gal dar spės viską padaryti. Manyčiau, kad iš esamo SPP reikėtų paimti tai, kas nepadaryta, bet vertinga.
J. Jaunius:
– Strateginio plano apibrėžime, kurį Antanas minėjo, išsiskiria vizijos, prioritetai, tikslai bei konkrečios priemonės. Aš nematau, koks santykis būsimame plane yra tarp vizijų ir priemonių – dėl netinkamos proporcijos ir teko taip dažnai planą keisti.
Manau, kad santykį tarp vizijos, tikslų ir konkrečių priemonių turi aptarinėti ne darbo grupės, o konsultantai ir koordinacinė grupė, kurią sudaro vien politikai ir Savivaldybės administracijos specialistai. Bet ar nebus po kelerių metų taip, kaip ir Audrius sakė, kad ten įrašytieji ne visi ir beatsimins, kad dalyvavo plano rengime? Pagal ką surinkti žmonės į darbo grupes?
P. Skutulas:
– Paskambino, paklausė, ką deleguojame. Atsakiau: mane...
J. Jaunius:
– Aš irgi pats įsisiūliau.
O kur bendravimas su visuomeninėmis organizacijomis? Neturiu prieš nė dėl vieno darbo grupėse dirbančio žmogaus, bet kalbu apie jų atrinkimo principus. Aš ten radau tris asocijuotų struktūrų atstovus. Rajone yra gausios medikų ir švietimo darbuotojų gretos, bet jiems atstovauja įstaigų vadovai. O ar negalima buvo paklausti Gydytojų sąjungos ar Švietimo darbuotojų profsąjungos? Kodėl visuomeninei Šilutės gražinimo draugijai atstovaujama, o „Heidės“ draugijai – ne? Kur moksleivijos atstovai?
Manau, kad šiuo metu turi būti nustatytas santykis tarp strateginio, veiklos ir šakinių planų. Dabar, be pagrindinio strateginio plano, turime Turizmo plėtros, Sporto strategiją, dar Švietimo tinklo pertvarkos planą. Bet koks santykis tarp šių planų? Kuris iš jų svarbesnis – niekur nenustatyta. Išeina, kad strateginiame plane kažko tikimės, o kitame plane jau parašyta, kad ten po trejų metų mokyklos neliks...
Analizę aš taip pat vertinu skeptiškai. Didžiąją dalį surašė administracijos skyriai – kuris skyrius savo sritį kuruoja gerai, ten ir informacijos daugiau. Kultūros skyrius aktyvus – ataskaita plati. O apie sportą nieko nėra, lyg neturėtume nė vieno klubo, nei Evaldas Petrauskas 2012 m. olimpiadoje medalio nebūtų laimėjęs... Apie žuvininkystę irgi nieko nėra, nes nėra Savivaldybėje už tai atsakingo specialisto.
Dėl vadovavimo. Mano nuomone, problema ne personalijos, o tai, kad daug tenka išmokti tapus rajono vadovu, o dažna kaita visą įgytą patyrimą nušluoja. O dar prisideda mūsų politinė kultūra, kai nelabai norima girdėti ne daugumos siūlymų.
Strateginio plano vizija ir siūlymai
A. Čepys:
– Kodėl strateginiam planui svarbu tinkamai parinkti idėją, tikslą? Keli pavyzdžiai. Klaipėdos rajono 2004-2012 metų strateginio plano tikslas buvo didinti rajono konkurencingumą, numatytos priemonės pinigams generuoti. Pastaraisiais metais, kai nė viename kitame Lietuvos rajone, Gargžduose ir rajone gyventojų padaugėjo.
Mūsų rajone pramonė sukuria 43,7 proc. rajono pridėtinės vertės, čia dirba 35 proc. visų dirbančiųjų. Kaime gyvena 60 proc. žmonių, bet žemės ūkis sukuria tik 5,2 proc. pridėtinės vertės ir čia dirba tik 5,7 proc. visų dirbančiųjų. Dominuojanti rajono pramonė – baldai ir medžio apdirbimas. Vien „Šilutės baldai“ ir „Germanika“ pagamina produkcijos už 200 mln. Lt per metus, ten yra 1200 darbo vietų. O turizmo sektorius sukuria 10 mln. Lt per metus. Va čia pasirodo tikrieji svoriai.
O kur dar žuvininkystės sektorius (verslinė, rekreacinė žvejyba, perdirbimas ir kt.), kuris yra didesnis už turizmo sektorių. Tai aš ir keliu kausimą: ar pagrįstai prioritetine kryptimi pasirinktas turizmas?
A. Endzinas:
– Man sunku diskutuoti, kai taip išsamiai pasiruošta, pranešimas labai geras. Ir visi šios diskusijos dalyviai, matau, yra persismelkę ieškojimo dvasia. Turi seną atviruką, kur prieš nepilną 100 metų Rambyno kalnas – pilnas žmonių, važinėja automobiliai, veikia barai... Todėl aš tą strateginį tikslą matyčiau kitaip. Bet manau, kad strateginiai tikslai turėtų būti keičiami labai atsargiai. Jie įgyvendinami ne per tokį siaurą laikotarpį. Iš principo strateginis tikslas turėtų būti krašto ir žmonių geras, laisvas bei kokybiškas gyvenimas. O priemonės gali būti parinktos įvairios.
P. Skutulas:
– Antano pozicija lyg ir aiški, kad reikia plėtoti pramonę ar kurį kitą verslą. Bet ar turime tam kažkokių lemiamų veiksnių? Juk Šilutėje, Lietuvoje ir visoje Europoje žmonių mažėja, visuomenė sensta, tai kas čia dirbs? Nesu linkęs laidoti turizmo plėtojimo Pamario krašte idėjos. Nebūtinai reikia kurorto ar panašaus statuso, bet jei iš mūsų krašto liktų tik dykra, turizmui dėl to ne blogiau: iš svetur atvažiuos pasižiūrėti kaip į egzotiką. Tik darbo labai daug reikia nuveikti.
Sutinku, kad vadovų, kurie galėtų vienokią ar kitokią strateginę liniją pasiūlyti ir parengti, bendruomenę suorientuoti bendram visų tikslui – nėra.
A. Čepys:
– Aš kalbu, kad tikslas turėtų būti bet koks darbo vietų kūrimas, neapsiriboti tik siaura turizmo sritimi. Žmonės keliauja, jei sudarysime sąlygas, bus kam dirbti.
E. Jurjonas:
– Kalbant apie turizmą turime kažką daryti kartu su Neringa, susieti su laivyba. Nida sulaukia daug pasiturinčių turistų iš Rusijos – juos reikia sudominti ir kažkuo privilioti. Gerai, kad baigiame Šojaus dvarą tvarkyti, bus veiklos ir bus ką parodyti.
Kodėl nesukuriame parodomųjų žuvies rūkymo, duonos kepimo, naminės ruginukės gamybos procesų, neišnaudojame stintų pasirodymo?
P. Skutulas:
– Negaliu suprasti, kodėl tokio unikalaus reiškinio, kaip potvynis, nenorime kitiems parodyti, pavyzdžiui, įrengti netoli užtvindytų teritorijų kokį apžvalgos bokštą ar panašiai.
J. Jaunius:
– Strateginio tikslo, manau, galima nekeisti, bet renkantis priemones reikėtų orientuotis į objektus, kurie užtikrintų didesnį turistų srautą. Rūpintis, kad būtų čia dėl ko važiuoti. Pavyzdžiui, neturėtų keistis seniūnijų švenčių datos, kad į tas šventes susiformuotų nuolatiniai atvykėlių srautai. Reikia atskirai reklamuoti išskirtinį vienos šventės renginį: Saugose – gal žirgų varžybas, Kintuose – klasikinės muzikos koncertą ir t. t. Va, tada ir bus turistų.
A. Čepys:
– Manau, kad strateginis planas turėtų būti nukreiptas esminėms problemoms spręsti. Kol problemų neįvardinsime – negalime planuoti, kur eisime, ko norime. Aš išskirčiau tris: užimtumas, finansai, pasiekiamumas. Užimtumas išspręstų ir nedarbą, ir kitas su tuo susijusias socialines problemas. Finansai nustekenti, negalime prisidėti net prie labiausiai reikalingų projektų, neturime realiai pinigų investicijoms. O geras susisiekimas su Klaipėda galėtų ir Šilutę padaryti miegamuoju rajonu, ir turistų iš ten daugiau atvyktų. Ir dar viena ypatybė – per daug saugomų teritorijų.
A. Endzinas:
– Iš tikrųjų galima kalbėti apie ekonomikos dramblius ir blusas – smulkus ir vidutinis verslas kuriasi apie stambųjį verslą. Gal verta išskirti mūsų rajono dramblius?
E. Jurjonas:
– O turizmas! Kodėl jums tai ne dramblys?
A. Čepys:
– Tai yra dramblys idėjiniu lygiu, jis negeneruoja finansinių srautų.
J. Jaunius:
– Man atrodo, kad pagrindinė problema – psichologija, mąstymo štampai.
Štai pagal kaimo plėtros programą buvo galima galvoti apie Edvardo minėtus mini verslus, bet niekas nepateikė projekto, kurį įgyvendinus būtų galima generuoti pajamas, kažkaip užsidirbti nors bendruomenės patalpoms išlaikyti. Va, todėl ir reikėjo darbo grupių posėdžius vesti ne darbo aplinkoje, galima jų sudėtį padaryti ne tokią valdiškai standartinę, ką pastebėjo Audrius.
P. Skutulas:
– Manau, kad visa centrinė Šilutės gatvė galėtų būti Hugo Šojaus dvaro pratęsimas. Padarykime taip, kad joje labai daug „blusų“ prisiveistų. O jeigu labai reikia „dramblio“ – turiu kelis...
Pamaryje ūžia didžiausi vėjai, čia nederlingos žemės. Kodėl tam labiausiai tinkamas vietas nepaversti vėjo jėgainių parkais? Nedaug tekainuotų padėti žmonėms, kurie nori, išsikelti iš vieno kito vienkiemio – tai besąlygiškai privalėtų padaryti investuotojas. Kita „beprotiška“ gyvenimo realybės sufleruojama mintis: Europa sensta, Lietuva – taip pat, tai gal Šilutė galėtų tapti senukų miestu?
T. Frišmantienė:
– Tai ne beprotybė, tai realiai gali būti įgyvendinta. Jei plėstume šios srities paslaugų sferą, gal ir tos pramonės tiek nereikėtų. O pavyzdžių, kad ši sritis yra perspektyvi, ir dabar rajone turime – Žemaičių Naumiesčio „Senjorų Eldoradas“. Senukams juk ir pramogų reikia, visokių kitokių paslaugų.
A. Čepys:
– Nesvarbu, kokia tai veikla, svarbu, kad ji generuotų finansus. Tas dramblys gali būti žuvininkystė (verslinė ir rekreacinė žvejyba, perdirbimas ir pan.), gali būti minėtas socialinių paslaugų sektorius, gali būti energetika (nafta, vėjo ar saulės jėgainės, biokuras ir kt.). Mūsų diskusija rodo, kad idėjų rajono strategijai gali pateikti visi. Yra dar daug žmonių, kurie galėtų prisidėti prie plano rengimo. Bet reikia tinkamai moderuoti. Kyla abejonių, kad strateginio plano rengimas nėra tinkamai organizuotas. Kolektyvinė išmintis, manau, bus panaudota šio plano kūrimui, bet darbas laukia ilgas ir sudėtingas.
Mums reikia plano, ne kaip išleisti, o kaip uždirbti pinigų. O kas bus tas „dramblys“ – jau kitas klausimas.

Klubo narė Birutė Servienė (nedalyvavo, nuomonė pareikšta iš anksto). Prie strateginio plano ruošimo turi būti diskutuojama su kuo platesniu žmonių ratu, įtraukiant ne tik įstaigų vadovus, bet ir eilinius gyventojus. Kažkokiu būdu turi būti pakviesti visi, kam rūpi mūsų ateitis.

Užrašė Jonas Jaunius