Uždaryti langą

Paskelbti informaciją

Informaciją į žinyną, bei nuomonių kaleidoskopą galite pateikti el. paštu info@infopamarys.lt arba užpildę žemiau pateiktą formą.
Publikacija skirta:
Antraštė/pavadinimas:
Nuotrauka:
Jūsų vardas:
El. paštas:
- internetinė Šilutės enciklopedija
2019-10-18 22:06
Filtruokite pagal abėcėlę:
Paskelbti informaciją

Apie bendruomenes

Bendruomenių veikla: siekiai, nauda, reikšmė. (Pateikta pagal publikaciją Pamario laikraštyje, 2014-10-25).

Padiskutuoti apie bendruomenes, jų reikšmę, siekius, veiklą ir naudą kraštui bei valstybei šįkart susirinkta Ramučiuose, dviejų aukštų buvusios mokyklos pastate, kuriame šeimininkauja Ramučių kaimo bendruomenė „Navata“, vadovaujama pirmininkės Laimutės Rupainienės. Viešnių teisėmis diskusijoje dalyvavo švėkšniškių draugijos „Tėviškė“ pirmininkė Ona Pintverienė, Gardamo bendruomenės „Tenenys“ tarybos narė Birutė Pocevičienė. Diskusija vyko 2013 m. spalip pirmą trečiadienį.

Į tradicinę diskusiją atvyko šio klubo nariai Birutė Servienė, Tatjana Frišmantienė, Antanas Čepys, Petras Skutulas, Jonas Jaunius, Edvardas Jurjonas.
Ramučių kaimo bendruomenė „Navata“ vienija 74 narius. Gavus europinės paramos, suremontuotas visas buvusios mokyklos dviejų aukštų pastatas, kuris bus šildomas malkomis. Yra renginių ir sporto salės, bus virtuvė su visa įranga ir įrankiais, veikia biblioteka, yra bendruomenės vadovų kabinetas, poilsio kambarių, rengiama pirtis, bus pora kambarių pasigarinus pailsėti, pakaks patalpų jaunimui ir vaikams. Abiejuose aukštuose yra ilgi ir erdvūs koridoriai. Dabar patalpose statomi baldai.

Jonas Jaunius. Plačiąja prasme bendruomenė tai yra visi toje vietovėje gyvenantys žmonės. Tai, pavyzdžiui, švėkšniškių draugija „Tėviškė“, vienijanti iš čia kilusius ir čia gyvenančius žmones. Tačiau bendruomenę gali sudaryti ir keli, ir keliolika žmonių. Turime Šilutės rajone vietovių, kuriose veikia po kelias bendruomenes. Yra ir dar viena bendruomenių forma – prie seniūnijų įsteigtos bendruomenių tarybos, kurios sprendžia, kokius darbus daryti gavus lėšų viešosioms erdvėms tvarkyti. Konkrečios teritorijos bendruomenė turi seniūnaitį. Todėl kalbant apie bendruomenes, tikslinga priminti, apie kurią bendruomenę kalbama.

Antanas Čepys (pagrindinis pranešėjas). Bendruomeniškumas – nėra naujiena, Prancūzijoje bendruomenės kaip juridiniai vienetai buvo įteisinti dar XVI amžiuje. Bendruomenių kūrimąsi Lietuvoje reikėtų sieti su natūraliu žmonių noru dirbti ir gyventi bendruomenėje. Bendruomenių atsiradimą sąlygojo savivaldos stygius mūsų valstybėje.
Prieškariu Lietuva turėjo beveik 500 teritorinių savivaldos vienetų, dabar turime 60 savivaldybių, tai beveik dešimt kartų mažiau negu buvo prieš Antrąjį pasaulinį karą Lietuvoje. Atkūrus nepriklausomybę, Lietuvoje neliko buvusių apylinkių tarybų, radosi gyventojų išrinktos tarybos, buvo net merai. Tačiau ir to nebėra. Liko vieno lygmens savivalda. Prieškariu 3000 gyventojų vietovės turėjo valsčius, 10 000 gyventojų – apskritis. Tad buvo 3-4 pakopų savivalda.
Dabar per 50 tūkstančių gyventojų turintis Šilutės rajonas turi tik vieno lygmens savivaldą. Tokia valstybės sąranga, manyčiau, vadintina klaida. Iš savivaldos stokos ir radosi bendruomenių judėjimas, nes tuštumą reikėjo užpildyti. Kaimo bendruomenės kūrėsi intensyviai. 2004 metais jų buvo 800, 2007 metais – jau 1200, dabar, kiek aptikau informacijos, esama jau 1500. Pasinaudojau oficialia informacija ir radau, kad Šilutės rajone yra 30 bendruomenių, Pagėgių savivaldybės teritorijoje – 14, tuo tarpu Klaipėdos rajone – 52.
Bendruomenės kūrėsi iš natūralaus poreikio, tai būtų švėkšniškių draugija „Tėviškė“, taip pat ir dėl galimybės gauti europinės ir kitokios finansinės paramos. Lietuvoje 1500 veikiančių bendruomenių galima suskirstyti į įvairius tipus. Pavyzdžiui, Vilniaus Užupio bendruomenė turi net savo įstatymą, yra garsi. Visos bendruomenės veikia atstovaudamos gyventojų interesams. Tačiau ne visos išgarsėjo veikla, ko gero, sunku būtų rasti labai aktyvią bendruomenę Šilutės mieste. Gal Naujakurių, Traksėdžių?
Mieste burtis į bendruomenes yra sudėtingiau, nes daugiau individualumo, žmonės menkiau pažįsta vieni kitus. Į bendruomenes buriamasi pagal gyvenamąją vietą, pagal profesijas. Yra architektų, religinių bendruomenių. Tačiau ir Vokietijoje yra Lietuvių bendruomenė. Jos turi skirtingą statusą. Vietos savivaldos įstatymas apibūdina bendruomenę, į kurią susiburia tam tikros vietovės gyventojai. Registracija vyksta pagal Asociacijų įstatymą. Visuomeninių organizacijų įstatymas buvo suteikęs daugiau laisvės, tačiau Bendruomenių įstatymo su teisėmis, pareigomis, atsakomybe vis nėra. O kai to nėra, bendruomenę gali įkurti keli ar keliolika žmonių, turime ir tokių bendruomenių, kurios radosi iš naudos siekimo, kai ją sudaro viena šeima ar giminaičiai. Ir tokių bendruomenių teisinis statusas toks pat, kaip ir kitų. Tai turėtų būti stabdoma.
Būtinas bendruomenių įstatymas. Europos Sąjungos dokumentai apibūdina regionų vystymosi politiką, tikrasis demokratijos modelis ir yra bendruomenės, gera vietos savivalda, geras žmonių interesų atstovavimas. Turime pavyzdžių užsienio valstybėse, kai gyventojams patikėtas ir teritorijų planavimas, kai pagal vietos bendruomenės poreikius suplanuojami ateities tikslai ir darbai. Štai Drevernos bendruomenė, paruošusi projektą, pasitelkusi specialistų, parengė strateginį planą su kryptimis, saugotinais objektais, naujomis statybomis, resursais. Ir man teko dalyvauti šiame darbe. Būtent Drevernos bendruomenė visa tai analizavo, diskutavo, aptarė ir pasirinko tikslus. Tai gali būti geros praktikos pavyzdys kitoms bendruomenėms.
Džiugu, kad bendruomenės turi interneto svetaines, ten galima rasti informacijos apie jų veiklą. Yra bendruomenių centrai. Tačiau bendruomenėms sunku išlaikyti patalpas, trūksta lėšų, jų neturi ir Savivaldybė, kuri nežino ir visų bendruomenių problemų, rūpesčių, nes fiziškai nepajėgi tiek aprėpti. O kai vienoje vietovėje veikia net kelios bendruomenės... Kyla konfliktų, nėra bendro intereso, ypač jeigu bendruomenės varžosi dėl galimo finansavimo. Kiekvienas tempia į save...

Švėkšniškė Ona Pintverienė. Švėkšnos seniūnijos bendruomenė – tai 3600 gyventojų, Švėkšnos miestelio – 2000 gyventojų. Tačiau yra ir Inkaklių, Stemplių kaimų bendruomenės su savo reikalais. Švėkšnoje yra dviejų mokyklų, didelės ligoninės, neįgaliųjų, šokių kolektyvo „Šalna“, sporto klubo „Meška“ bendruomenės. Didelė įvairovė. Ją papildo ir švėkšniškių draugija „Tėviškė“, įkurta Justino Čeliausko 1924 metais Čikagoje.
Kai 1925 metais Švėkšna nudegė, ten rinko aukas nukentėjusiems švėkšniškiams. 1969 metais buvusi Švėkšnos mokyklos direktorė Alicija Rugytė Čikagoje atnaujino „Tėviškės“ veiklą. Po to Petras Čeliauskas įkūrė švėkšniškių „Tėviškės“ klubą su ženkleliu ir kita atributika. Tiek ištakų... O kultūrinė veikla vyksta per Švėkšnos mokyklą baigusius žmones, jų ryšius ir norą prisidėti. Rašytojai pristato savo knygas, rengiamos dailės darbų parodos, vyksta koncertai. Nėra Švėkšnoje kultūros namų... Turime ryšius su Šilutės Hermano Zudermano klubu, Klaipėdos universitetu. Petras Čeliauskas išleido enciklopediją, dabar rašo mokyklos istoriją. Ruošiamės savos kūrybos skaitymo vakarui, laukiame susitikimo su rašytoju. Padeda vietos lietuvių kalbos mokytojos, buvę ir dabartiniai mokiniai.
Dirbu ir džiaugiuosi. Kai reikia, susirenkame pinigų, nes metinis mokestis – mažas: po litą iš pensininkų, po 5 – iš kitų.

Jonas Jaunius. Akivaizdu, kad „Tėviškės“ draugija daug veikia kultūros srityje. Įdomu, ar seniūnija derina su draugija kitus reikalus, pavyzdžiui, socialinės paramos ar kitokius?

Ona Pintverienė. Vyksta daug susitikimų, Švėkšna turi daug gerbtinų tradicijų, kurių puoselėjimas rūpi visiems. Štai paskutinio skambučio dieną gimnazistai būna su tautiniais rūbais. Taip buvo net sovietmečiu! Tekdavo skolintis iš kitų kultūros namų, net iš bažnyčios...
Miestelis turi tradiciją padėti gėlių ant mokytojų kapų. Tai irgi Švėkšnos bendruomenės tradicija. Myliu Švėkšną, labai myliu savo mokinius, visus vadinu mažybiniais vardais, taip pat ir Edvarduką (diskusijų klubo narys Edvardas Jurjonas – aut. pastaba).

Antanas Čepys. Ar bendruomeniškumas bręsta ir išsaugomas esant tam tikram meilės jausmui?

Ona Pintverienė. Taip, mūsų seniūnas Alfonsas Šeputis, bet kuris kitas švėkšniškis nepravažiuos Saugose pro stovintį pakelėje žmogų – sustos, jeigu reikia, paveš. Aš džiaugiuosi, kad mes Švėkšnoje turime bendruomenę, kurią kartais atvykusieji pavadina „turinčia smetoniškos auros“.

Gardamiškė Birutė Pocevičienė. Kitąmet sukaks 10 metų, kai susibūrė Gardamo bendruomenė „Tenenys“. Būrėmės ruošti projektų, gauti lėšų, imtis veiklos. Buvau ta pradininkė, raginusi Laimutę Rupainienę burti Ramučių bendruomenę, taip pat pagelbėjau Šyliuose. Ir dabar esu lyg bendruomenių kuratorė. Sulaukiu daug prašymų, klausimų. Esu vietos bendruomenės tarybos pirmininkė. Šiais metais įgyvendinome 100 tūkstančių litų vertės projektą: įrengėme poilsio parką su suoliukais, takais, veja. Anksčiau su keturiomis bendruomenėmis kaip partneriais vykdėme projektą bendruomeniškumui skatinti: vyko seminarų, dviejų dienų sąskrydis su žvejyba, dainomis ir šokiais.
Gardamo seniūnijoje veikia 4 bendruomenės. Vykstame vieni pas kitus į šventes, buvome per Žolines Bliūdsukiuose, Šylių šventėje turėjome įrengę net savo kiemelį su visa atributika. Esame išleidę leidinių, turime interneto svetainę, mus supranta ir remia. Bendruomenes reikia vertinti, nes jų siekiai sutampa su rajono, seniūnijos siekiais. Buvo ir kivirčų, ir konfliktų. Tačiau tai jau praeitis. Požiūris keičiasi. Viską pradėjome susidėję pinigų, o jau įgyvendinome projektus, kurių vertė siekia 200 tūkstančių litų.

Antanas Čepys. O kokie bendruomenės santykiai su seniūnaičiais? Jie lyg primesti „iš viršaus“?

Birutė Pocevičienė. Seniūnaičiai yra bendruomenės tarybos nariai, jie rinkti pasitarus ir aptarus, yra pasiūlyti juos gerai pažįstančių vietos žmonių, tad patys ieškojome jų, patys juos išsirinkome.

Petras Skutulas. Šįkart atvykome į labai didelius Ramučių bendruomenės namus – dviejų aukštų didžiulis pastatas. Kaip išlaikysite tokį namą? Užsiimsite verslu? O gal visi ramutiškiai bendruomenės nariai čia apsigyvens?

Laimutė Rupainienė. Kai čia dar buvo mokykla, biblioteka, jau ateidavome į renginius, o 2006 metais tarsi pabudome iš letargo miego. Nesutikome, kad šį pastatą parduotų. Sudėjome pinigų, sutarėme steigti bendruomenę, tačiau su sąlyga, kad gausime patalpas. Juk Ramučiuose nėra kitos vietos, kur sutilptų suėję žmonės.
Trejus metus gavome finansavimą projektams, įrengėme salę, dar šiek tiek jaunimo veiklai pridėjo Savivaldybė. Pagaliau gavome 689 tūkstančius litų pastatui tvarkyti. Jis jau atrodo tarsi naujas. Dar už 30 tūkstančių litų perkame baldus. Turime ir žoliapjovę. Įsirengsime ir viskuo aprūpintą virtuvę – tam gavome 25 tūkstančius litų. Veiks pirtis. Bus stalo tenisas. Vykome į Italiją, susiradome partnerių. Kol medžių miške yra, bus ir malkų. Kūrensime patys. Turėsime mokėti už elektrą, vandenį. 74 bendruomenės nariai moka 10 litų metinį mokestį, tačiau ne visi išgali. Savanoriaujame, patys dirbame. Žmonės yra geri. Kai amžinojo poilsio išėjo šeimos galva, ėjau per žmones ir rinkau likusiai šeimai pinigus. Patikėkite, labai padėjo.

Edvardas Jurjonas. Bliūdsukių kaime kažkada vykdavo spektakliai, susirinkę juos prisiminėme ir pajutome, kad to norėtųsi. Juk nieko nebėra... Susibūrėme, gavome nedideles patalpas, turime bendruomenę. Bus ir spektaklių.
Pempiškių kaimo bendruomenės, kuriai vadovauju, moterys jau renka vaistažoles, moka jas vytinti, džiovinti, planuojame imtis tokio verslo. Bendruomenių jėga – faktas. 275 Žemaitijos bendruomenės įžvelgė grėsmę, kuri kiltų išgaunant skalūnų dujas, susivienijo, rinko parašus ir apgynė visų mūsų teisę turėti neužterštą žemę, vandenį. Bendruomenių vieningumas nugalėjo. Ir Seimas sukruto. Matau didelę bendruomenių jėgą

Birutė Servienė. Sėdžiu, klausausi ir – taip gera. Ačiū bendruomenių pirmininkams, nes jūs kuriate tradicijas. Kaip etnografė įžvelgiu, kad vienokios bendruomenės yra Mažosios Lietuvos krašte, kitokios – Didžiojoje Lietuvoje. Žmogus, kuris gyvena savo gimtajame krašte, turi čia šaknis, jo bendruomeniškumo jausmas yra tvirtesnis. Tačiau ir Mažosios Lietuvos žmonių bendruomeniškumas ugdytas per tikėjimą, per evangelikų liuteronų bažnyčios veiklą. Tikėjimas sutelkia.
Svarstau, kad bendruomenės su kultūros žmonių pagalba galėtų perimti kultūros renginių organizavimą, o mes, kultūros centrų žmonės, daugiau susitelktume į istorijos, paveldo reikalus. Reikia surinkti įvairias nuotraukas, medžiagą, nes turime didelių neužpildytų spragų. Kita vertus, bendruomenės turi imtis verslo. Labai šaunu, kad išleidžiate leidinukų. Gerai, kad kai kur jau imamasi vaistažolių rinkimo. O kas toliau?
Telkite bendruomenes, yra susikūrusių, kurios sutepė jūsų vardą, būtina išsigryninti. Į Rusnę atvyksta daug bendruomenių, kurias lydžiu kaip gidė. Reikia tokių išvykų, reikia pamatyti, sužinoti, domėtis. Kultūros, istorijos turtus perduodame vieni kitiems. Tai – prasminga.

Tatjana Frišmantienė. Džiugu tai, kad bendruomenės turi stiprius vadovus, kurie daug padaro. Aš kilusi ne iš šių kraštų, tačiau čia gyvenu jau 30 metų. Čia gimusieji, čia savo šaknis turintys žmonės yra tarsi šeima. Pavydžiu, nes tokia šilta aplinka... Jie pažįsta vieni kitus, tuomet lengviau prašyti pagalbos, paramos. Kai yra geras vadovas, bus ir stipri bendruomenė. Kad tik jūs visi išsilaikytumėte, kad išlaikytumėte jaunimą, kurį Žemaičių Naumiestyje matau stoviniuojantį prie automobilių, be tikslo būreliais.
Mes, verslininkių klubo narės, galime padėti imtis floristikos, vėlimo, siuvinėjimo, rankdarbių gamybos. Būtina sudominti jaunus žmones, pritraukti, suburti.

Petras Skutulas. Esu kilęs iš palatvijo, iš Žemaitijos. Tas bendruomeniškumas buvo nuo senų senovės. Iš senelių ir tėvų pasakojimų žinau, kad per javapjūtę, bulviakasį ar šienapjūtę būdavo talkos, iš jų jaunimas grįždavo per kaimus dainuodamas...
Tame krašte vos ne kiekviename kaime būdavo nedideli pučiamųjų orkestrai. Kaimynai rudens vakarais rinkdavosi tai vienoj, tai kitoj troboj pavakaroti: krėsdavo juokus, lošdavo kortomis. Tai vienoj sodyboj, tai kitoj giedodavo „Kalvarijos kalnus“, gegužę – litanijas. Šiandien kai kurių tų kaimų nebėra...
Paprieštarausiu siūlantiems turėti daugiau savivaldos grandžių, nes rastųsi dar daugiau valdininkų. Juk kažkada Šilutės savivaldybės pastate tilpo ir savivaldybės tarnautojai, ir žemės ūkio skyriaus, ir mokesčių rinkėjai. O dabar...
Duosi naujam savivaldos dariniui pinigų, reikės duoti ir duoti vis daugiau. O žmonių Lietuvoje akyse mažėja. Mano nuomone, savivaldybės turėtų stambėti. O bendruomenės ir atstoja tas trūkstamas savivaldos grandis.
Ačiū už gerus pavyzdžius, apie kuriuos šįkart išgirdome. Pokalbis, manau, pavyko.

Spaudai paruošė
Stasė SKUTULIENĖ

Informacija atnaujinta: 2015-06-09 16:39:17

Straipsnio komentarai



Redakcija pasilieka teisę šalinti necenzūrinius, nekultūringus ir neetiškus skaitytojų komentarus, kaip ir tuos, kuriais skatinama visuomenės grupių nesantaiką, šmeižiami ar įžeidinėjami žmonės, o duomenis apie tai Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka perduoti teisėsaugos institucijoms.
Komentarų nėra. Parašyk komentarą pirmasis!