Uždaryti langą

Paskelbti informaciją

Informaciją į žinyną, bei nuomonių kaleidoskopą galite pateikti el. paštu info@infopamarys.lt arba užpildę žemiau pateiktą formą.
Publikacija skirta:
Antraštė/pavadinimas:
Nuotrauka:
Jūsų vardas:
El. paštas:
- internetinė Šilutės enciklopedija
2019-11-13 19:08
Filtruokite pagal abėcėlę:
Paskelbti informaciją

Žemės pardavimas užsieniečiams

Žemės pardavimas užsieniečiams: žemės ūkio išgelbėjimas ar Lietuvos naikinimas?
(spausdinta laikraštyje Pamarys, 2013-11-18)

Šiuo metu (2013 m. rudenį - red. pastaba) Lietuvoje renkami parašai, kad būtų pakeista Lietuvos Konstitucija ir panaikintas leidimas parduoti žemę užsieniečiams. Apie žemės nuosavybės pardavimą ir su tuo susijusias grėsmes diskutavo ir mūsų klubas. Temą pristatė Edvardas Jurjonas.

Edvardas Jurjonas.Gaila, kad negalėjo atvykti kviestas ekspertas. Jis būtų galėjęs smulkiau papasakoti, o aš nesu geras kalbėtojas...
Istorija rodo, kad mūsų tautos gyvenime kaimas užėmė svarbią vietą ekonomikos ir kultūros srityse. Lietuvos valstiečio gyvenimas visada buvo sunkus. Net ir taikos metu žemės dirbimas reikalavo daug fizinės jėgos ir laiko, o kur dar visą kraštą niokojantys karai (apie 200 metų trukę karai su kryžiuočiais, XVII a. vid. Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės karai su Švedija ir Rusija, XVIII a. pradžioje – Šiaurės karas, XX a. – du Pasauliniai karai), po kurių dažnai dėl bado ir ligų daug žmonių mirdavo. Ir priešingai, kai buvo sudaromos sąlygos savarankiškam kaimo žmonių darbui, žemės ūkis atsigaudavo. Taip nutiko 1861 m. panaikinus baudžiavą ir Lietuvai 1918 metais paskelbus nepriklausomybę.
1990 m. atkūrus Nepriklausomybę, vienas iš politikos tikslų buvo žemės ūkio reforma. Ji vykdyta iš esmės dviem būdais: savininkams ar įpėdiniams buvo atkuriamos teisės į nekilnojamąjį turtą arba kolektyvinių ūkių turtas privatizuotas tą turtą sukūrusių asmenų. Manau, kad buvo padarytos kelios esminės klaidos: paveldėtojų rato išplėtimas iki vaikaičių, paveldėtos žemės perkėlimas ir skubus gamybinių centrų išskaidymas. Dėl minėtų priežasčių žemės reforma nebaigta iki šiol, o daugelis smulkiųjų ūkininkų neturi technikos žemei dirbti. Paslaugas teikiančių įmonių mažai, todėl neturėdami pajamų pragyvenimui, jie parduoda žemę vertelgoms, pinigus pravalgo ir ateina prašyti pašalpų iš valstybės.
Kalbame apie žemės pardavimą užsieniečiams, bet kaip yra Europoje? Jeigu tiksli mano rasta informacija, tai Ispanijoje, Olandijoje, Danijoje, Belgijoje, Prancūzijoje, Italijoje žemė praktiškai neparduodama, ji tik paveldima. Šveicarijoje visa žemė yra valstybinė, panašiai ir Skandinavijos šalyse. Vengrija šiuo metu priėmė sprendimą dėl žemės nepardavimo.
2014 m. gegužės 1 d. įsigalios Lietuvos Konstitucijos straipsnis, leidžiantis parduoti žemę ir užsienio asmenims (fiziniams ar juridiniams). Šis pakeitimas buvo priimtas pagal įsipareigojimus Europos Sąjungai kaip viena iš stojimo sąlygų. Mano klausimas: ar tai mums bus naudinga, o gal tai yra grėsmė Lietuvai, mūsų tautai?

Birutė Servienė. Etnografiškai Lietuva visada buvo agrarinis, žemdirbių kraštas. Lietuviai išmoko kirsti miškus, pasidarė dirbamą žemę, tam, kad galėtų maitintis. Mano tėvelis taip pat turėjo daug žemės, visa ji buvo pažymėta riboženkliais (akmenys su ženklais), kurie išliko iki pat Nepriklausomybės atkūrimo. Svarstau: ar tas pardavimas bus gerai ar blogai?
Palyginau žemės kainas Europoje. Žemės ūkio paskirties žemės kaina Lietuvoje svyruoja nuo 400 Lt/ha iki 5000 Lt/ha. Bet net ir ši kaina Lietuvos ūkininkams yra didelė, ne visi gali įpirkti. O Vokietijoje – 35 000 Lt/ha, Italijoje – 48 000 Lt/ha, Olandijoje – 90 000 Lt/ha. Tai ar iš ten atėjusiems ūkininkams tie 5000 Lt nebus juokingi? O dar pažiūrėkime, kas valdo daugumą žemės Lietuvoje? Gal tie, kas valdo paveldėtą kelių ar keliasdešimt hektarų žemę, neparduos, norės palikti savo vaikams, bet tas, kuris susipirko ir turi tūkstančius hektarų – jis gi verslininkas, jis ir pirko, kad uždirbtų.
Visada buvo sakoma: žemė yra turtas. Aš šiandien manau, kad norėčiau išlaikyti tėvų žemes, grybauti ir uogauti nuosavame miške, bet vienos nuomonės neturi. Manau, kad kai ateis laikas, mes kažkurią dalį parduosime. Dabar tikrai neplanuoju uždirbti parduodama žemę.
Bet panašu, kad turintys tik po 3 ha nesuvokia jos kaip turto – jie kitaip žiūri į tą žemę. Skaičiau, kad mūsų žemėmis domisi ne tik Europos ūkininkai. Čia norėtų žemės nusipirkti ir asmenys iš Arabų kraštų. Kas bus tada? Ir dar pagalvokime, kiek vargo turi tautos, iš kurių atimta žemė, kad ir palestiniečiai. Todėl manau, kad tas referendumas gali būti ir gerai, nes parodytų daugumos valią.

E. Jurjonas. Kaip įsivaizduoji, kiek brangiau mokės už žemę užsieniečiai?

B. Servienė. Nežinau, bet manau, kad jie nesiūlys labai daug, gal 2000 ar 3000 litų daugiau negu patys lietuviai.

E. Jurjonas. Taigi, ar tie keli tūkstančiai išspręs mūsų problemas? O kad į mūsų žemes taikosi net arabai, tai nieko nuostabaus. Nes pasaulyje yra tik kelios šalys (Indija, Ukraina, Lenkija, Vengrija, Lietuva ir kelios mažesnės), kuriose dirbama žemė sudaro per 40 proc. bendro šalies ploto. Taigi, mūsų žemės tikrai geros, nors kai kas iš politikų bando įrodyti, kad čia vien usnynės ir niekas jų nenorės pirkti.

Antanas Čepys. Tikrai nėra vieno atsakymo. Iš vienos pusės: Žemė – nacionalinis turtas. Ar supirkus žemes užsieniečiams nekils grėsmės valstybei? Iš kitos: jeigu žemė yra nuosavybė, tai ar galime riboti piliečio teises, kaip jis galėtų elgti su savo turtu?
Referendumas būtų visai neblogai. Ir jo rezultatai gal būtų argumentas, kurio pagalba mes sukurtume sistemą, galinčią apsaugoti mus nuo tų spėjamųjų grėsmių. Reikia kažkokių saugiklių, reikia, kad žemės pardavimas būtų su nauda visuomenei ir kad būtų apsauga nuo spekuliacijų. Tikriausiai nelabai prieštarautume, jei atsirastų vienas kitas ūkininkas, su gero ūkininkavimo pavyzdžiu, bet, ko gero, nenorime, kad visi ūkininkai aplink būtų ne lietuviai, o vokiečiai, olandai ar prancūzai... Gal tam tikro užsieniečių ūkininkų kiekio atėjimas pakeltų žemės ūkio technologijų lygį ir pagreitintų išėjimą į plačias rinkas. Bet jei jie tik perpardavinės mūsų žemę...
Tikiuosi, kad atsiras saugiklių– jų gali būti įvairių. Pavyzdžiui, vienas iš saugiklių: suderinti žemės pardavimą su bendruomene, apie kurių svarbą kalbėjome praėjusį kartą. Juk tam tikri saugikliai ir ribojimai yra ir kitų ES šalių įstatymuose. Šiandien, kai mūsų žemės ūkis tik stojasi, laisva žemės prekyba daugumai smulkiųjų ūkininkų būtų pražūtinga. Ko gero, reikėtų labai rimtų saugiklių, bet tam valstybėje yra daug ir rimtų teisininkų.
Kol esame Europos Sąjungoje, apie tas grėsmes galime negalvoti. Tiesiog stojant į turtingų šalių klubą turėjome prisiimti įsipareigojimą dėl žemių pardavimo. Ir jeigu vien dėl teorinių grėsmių nesilaikytume pažado, tai būtų negarbinga.

E. Jurjonas. Pačioje stojimo į Europos Sąjungą sutartyje nėra reikalavimo dėl žemės pardavimo. Ten yra reikalavimas užtikrinti laisvą kapitalo judėjimą. O žemė nėra kapitalas, bet mūsų Seimo nariai žemę ir vandenis įrašė savo iniciatyva.

Petras Skutulas. Įdomu, ar buvo draudimų dėl žemės pirkimo tarpukario Lietuvoje? (1918-1919 metais priimtos Laikinosios Lietuvos Konstitucijos redakcijoje apie žemę nepasakyta nieko. Bet 1922 m. Konstitucijoje jau nustatyta, kad „Dvarai parceliuojami įstatymuose nurodyta tvarka“, o pagal 1922 m. žemės reformą užsieniečiai žemės turėti negalėjo, – aut. pastaba).
Manau, kad tai labai sudėtingas klausimas, nesu kompetentingas ir neturiu galutinės nuomonės. Mes pamirštame, kad išėjome iš socializmo, kur vyrauja noras kažką uždrausti, o kapitalizme juk viskas perkama. Žemė – taip pat. Manau, kad jeigu ir uždrausime tą žemę pirkti, tai bus labai trumpam.
Esu iš žemdirbių, suprantu, kad lietuvis be žemės buvo neįsivaizduojamas iki pat 1940 metų. Bet šiandien jau yra atpratusių nuo tos žemės.
Tikrai nenoriu, kad užsieniečiai žemę išpirktų, tačiau ką matome kaime šiandien? Mažai lieka norinčių dirbti. Jei norėtų, lietuviai galėtų išsiversti iš natūrinio ūkio, bet nebenorime, nes tektų labai sunkiai dirbti. Prisiminkime, kaip mokė vaikus: mokykis, tada nereikės lenkti kupros prie žemės... Olandijoje pas vieną ūkininką paklausėme žemės kainos, tas atsakė nežinantis, nes niekas aplinkui neparduoda – laisvos žemės nėra.
Dėl referendumo esu skeptiškas, nes nemanau, kad minia gali nuspręsti teisingai...

Jonas Jaunius. Kuo iš idėjinės pusės skiriasi užsienietis ir lietuvis?
Manau, kad esmė yra tokia: kam pilietis yra lojalus, kurios valstybės įstatymų jis laikosi. Anksčiau lojalumas pasireiškė ištikimybe valdovui, o dabar – per pilietybės sąvoką.
Manau, kad žemė, kaip tam tikrą naudą duodantis plotas, žmonijos pradžioje visuose kraštuose priklausė tam tikrai žmonių grupei, bendruomenei. Nes tik bendromis kolektyvo pastangomis buvo galima žemę įdirbti, atkariauti iš gamtos (Lietuvoje – iškirsti miškus, Olandijoje – pastatyti pylimus), sukultūrinti. Ir ten, kur derlingos žemės buvo mažai (Skandinavija, Olandija), bendruomenė nesutiko, kad žemė būtų valdoma asmeninės nuosavybės teise, ji liko bendrojo naudojimo. Tik vėliau žemė perėjo į privačią nuosavybę tuose kraštuose, kur jos užteko, ar kur ją galėjo įdirbti viena šeima. Mano supratimu, žemė visada buvo valstybės nuosavybė, tik jos valdymo formos skyrėsi.
Apie dabartinę Lietuvos Konstituciją ir žemės problemas. Referendume (1992 m. spalio 25 d.) priimtoje Konstitucijoje buvo straipsnis, kad „Žemė, vidaus vandenys, miškai, parkai nuosavybės teise gali priklausyti tik Lietuvos Respublikos piliečiams ir valstybei“. Vėliau tas straipsnis du kartus keistas, ir abu kartus (1996 m. ir 2003 m.) Seime daugumoje buvo socialdemokratai. Tad ar jie šiandien pakeis tą nuostatą, mažai tikėtina. Dabar yra sakoma, kad „Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso: žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai“. Kodėl žemė nebėra išimtinė Valstybės nuosavybė? Tikriausiai todėl, kad, kaip sakė Petras, mes peršokome į kapitalizmą. O čia – privati nuosavybė yra vertybė, ją gina ir mūsų Konstitucija, kuri sako, kad „Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva“ ir „... nuosavybė neliečiama“.
Aš manau, kad žemė yra išskirtinė nuosavybės forma ir turi būti tam tikri saugikliai. Tegul ją perka bet kas, bet nustatykime, kad esant bet kokiam žemės savininko nelojalumo pasireiškimui valstybės atžvilgiu, žemė gali būti paimta valstybės žinion.
Beje, žemės svarbą suvokė ir tarybiniais laikais. 1989 m. tuometinė Lietuvos TSR aukščiausioji taryba priėmė tuometinės LTSR Konstitucijos pataisą, kad „Žemė, jos gelmės, <...> yra išimtinė Lietuvos TSR nuosavybė“. Taigi, tada supratome, kad jeigu žemę, kaip visaliaudinę nuosavybę valdys TSRS, tai jokios nepriklausomybės nebus. O dabar jau atsisakome?
Baigdamas pasakysiu, kad, mano supratimu, šiandien piliečio lojalumas yra išreiškiamas per pilietybę. Kaip seniau karaliui nelojalus didikas buvo ištremiamas, o jo žemės patikimos valdyti ištikimiesiems, taip ir dabar, žemę turėtų valdyti tik piliečiai ar Lietuvoje registruotos įmonės, nes tokiu būdu jie rodo savo lojalumą Lietuvos valstybei, jos įstatymams. Todėl aš nepritariu visiškai nevaržomam, neribotam, žemės pardavimui užsieniečiams, nes Konstitucijos preambulėje yra pasakyta: „Lietuvių tauta – /.../ įkūnydama prigimtinę žmogaus ir Tautos teisę laisvai gyventi ir kurti savo tėvų ir protėvių žemėje...“
Tai kas liks tautai, kuri nebeturės savo protėvių žemės?

E. Jurjonas. Man patiko visų nuomonė, kad žemės pardavimas be rimtų saugiklių yra blogai. Baigdamas noriu pasakyti, kad šiuo metu vyksta parašų rinkimas dėl referendumo, kad Lietuvos žmonės galėtų savo nuomonę apie žemės pardavimą pareikšti referendume. Yra siūloma į Konstituciją grąžinti nuostatą, kad „Žemė, vidaus vandenys, miškai, parkai nuosavybės teise gali priklausyti tik Lietuvos Respublikos piliečiams ir valstybei“.

Užrašė Jonas Jaunius.

Kita diskusijoje pateikta informacija.

Jonas Jaunius. Truputis istorijos ir teisės.
Lietuvoje žemės ūkis yra bene seniausias verslas. Jau vidurio neolito laikais baltų protėviai augino galvijus, kiaules, ožkas, vėliau ir arklius, sėjo kanapes, sojas, kviečiukus, šerytes, o vėliau ir miežius bei ankštines kultūras. Kaip senovėje Lietuvoje žemė buvo valdoma teisine prasme, kokia buvo jos nuosavybės forma, rašytinių duomenų nėra. Pagal negausius XIII a. rašytinius šaltinius galima spręsti, kad to meto Lietuvoje atskirų žemių valdytojus bajorus su aukštesniu kunigaikščiu ir su ją dirbusiais laukininkais siejo tam tikri sutartiniai ryšiai. Kunigaikštis buvo savo žemės, bet ne joje gyvenančių laisvųjų valstiečių savininkas. Valstiečiai buvo jam paklusnūs tol, kol gyveno jo žemėje. Tačiau jau tuo metu nužudytųjų ir iškeldintųjų kunigaikščių valdos atiteko didžiajam kunigaikščiui. Taigi, valdai žemę tol, ko esi lojalus aukščiausiai valdžiai, jos atstovui. Lietuvos valdovai norėdami susitarti su bajorais, nuo 1387 m. iki 1529 m. labai dažnai išleisdavo raštus, vadinamus Žemės privilegijomis. Tai buvo teisės aktai, nustatantys tam tikras žemių naudojimo sąlygas ir nuosavybę. Po 1529 m. priimto Pirmojo Lietuvos Statuto, Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje ilgą laiką buvo trys žemės nuosavybės formos. Tėvonija, arba paveldima žemė, kurios savininkas niekam netarnavo. Suteiktinė, arba užtarnauta žemė, gauta iš Didžiojo kunigaikščio už tarnybą jam, buvo susijusi su karo prievole ir mokesčiais. Ir buvo pirkta žemė. Pirkti ar parduoti galėjai tik tėvonijos žemę. Ir tik pirmam pirkėjui mirus, jo paveldėtojas valdydavo žemę kaip tėvoniją. Taigi, valdomos žemės nuosavybė lėmė mokesčius ir kitas prievoles. Todėl buvo stiprus siekis gauti žemę nuosavybėn. Jau tada buvo įvairių apribojimų, pvz., bajoras parduoti galėjo tik trečdalį savo žemės. Kadangi žemę užtarnauti ar pirkti galėjo tik bajoras, tai buvo nustatyta bajorystės įrodinėjimo tvarka, kad žemės neįsigytų bet kas. Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės teisės šedevrai – Lietuvos statutai, labai daug dėmesio skyrė žemės klausimams, nes tuo metu tai buvo ekonominės galios šaltinis.

Tarpukario Lietuvos ekonomika buvo orientuota į žemės ūkį, atlikta skubi ir efektyvi žemės reforma. Jos metu žemės gavo virš 65000 bežemių ir mažažemių, sukurta 159100 vienkiemių, apie 12000 sklypų išdalinta kaimų amatininkams ir žvejams. Buvo sausinamos žemės, taikoma iki 10 laikų sėjomaina, tobulinama mokesčių sistema. Lietuvos žemės ūkio akademijos ir kitų mokyklų paruošti žemės ūkio specialistai pasiekė puikių rezultatų, nes per 20 nepriklausomybės metų žemės ūkio gamyba didėjo vidutiniškai po 3,5-4 proc. per metus. Žemės ūkyje buvo sukuriama beveik pusė visų Lietuvos nacionalinių pajamų, ten dirbo virš 75 proc. savarankiškų darbuotojų. 1940 metų Lietuvos žemės ūkis buvo panašus į kitų Vakarų Europos šalių lygį, nors reforma dar nebuvo baigta.

Sovietiniu laikotarpiu pradėta kolektyvizacija, stambūs ūkininkai apmokestinti dideliais mokesčiais, panaikinta privatinė nuosavybė ir rinkos ekonomika. Daug kalbėti neverta, bet reikia pasakyti, kad 1953 m. grūdų derlius buvo 3 kartus mažesnis negu prieš karą.

E. Jurjonas. Manau, kad dalis baimių visuomenėje ir yra dėl to, kad nepasitikima politikais, ar bus sudėti tinkami saugikliai. Pvz., Vokietijos kai kuriuose regionuose yra reikalavimas, kad perkantis žemę turi mokėti kalbėti vokiškai, gyventi toje šalyje jau kelis metus ir ne toliau kaip keliasdešimt kilometrų nuo tos vietovės, kur perka žemę.

A. Čepys. Esu girdėjęs, kad Vokietijos viename kaime atvykęs asmuo norėjo rekonstruoti nusipirktą namą pagal savo planą, o bendruomenė nesutiko, nes projektas visiškai nesiderino su tos vietos papročiais. Spaudimas buvo didelis ir atvykėlis vėl išvyko. Taigi, mūsų bendruomenės dar turi kur bręsti.

Komentaras Pamario internetiniame puslapyje. Pacituosiu Ozolą @ 2013-11-20 17:03
Manau, kad tie lietuviai, kurie dar neišsilakstė po pasaulį, ir yra pati patikimiausia Lietuvos išsaugojimo perspektyva. Deja, didžioji dauguma šitų žmonių jau yra seni. Tai yra pokario vaikai, kurie nenuėjo į miškus, nes tada dar buvo per jauni, tačiau jau buvo apdorojami kolūkiuose ir kitokiuose sovietiniuose smegenų plovimo fabrikuose. Jie yra praradę tą dar tėvų turėtą žemės jausmą ir jiems yra sunkiau suvokti tą tikrąją žemės būtiškąją vertę. Tą vertę, kurią jaučia kiekvienas vabalas, kai kovoja už savo teritoriją, kiekviena kirmėlė, o ką kalbėti apie žinduolius – net gorila ar šimpanzė mušasi kruvinai, netekusi savo teritorijos, o liūtas, išvarytas iš savo gyvenamosios aplinkos, tampa pasmerktas žūčiai. Šito mūsų žmonės nesupranta. Bet jie vis dėlto turi tą žemę kaip daiktą po kojomis. Jeigu bent šituo požiūriu būtų suprasta, kad jų vaikai ir anūkai galbūt norės sugrįžti iš užsienių, t.y. suvokta kaip suteikimas galimybės jiems sugrįžti, tuomet jie suvoktų ir visa kita. Nes iš tiesų nieko nėra svarbiau, kaip neišparduoti, išsaugoti du dalykus: žemę ir kalbą. Dauguma instinktyviai kalba lietuviškai, nes kitaip galbūt nemoka arba suvokia kalbos būtinumą. Žemės svarbą galbūt būtų galima atskleisti per galimybes jų vaikams ir anūkams, įvesti tai į šeimas. Visa Vakarų Europa yra beveik rami dėl žemės, ten niekas jos neparduos užsieniečiams, nes ten gyva stipri tradicija saugoti žemę, ja perduodant iš kartos į kartą. Tai yra tokia nepajudinama šventybė. Kai kas tai priima kaip nelaimę, bet jeigu jis elgtųsi kitaip, atsisakydamas savo priedermės giminei, tai būtų pasmerktas ir suniekintas. Pas mus visa tai yra sulaužyta ir reikia tai atkurti. Yra dar kitas būdas: pasakyti, kad mūsų žemė yra nepaprastai gera: ir dirvožemis puikus, kuris, jei netinka vienai ar kitai žemės ūkio kultūrai, tinka miškui: gali sodinti ąžuolynus ar alksnynus, gaminti kurą ir pan. Mūsų žemė kupina visokių turtų, apie kuriuos mes nenorime žinoti. Mūsų žemėje glūdi didžiulė jūra gėlo vandens. Tas vanduo jau virsta grynu auksu, nes pasaulyje jau dabar trūksta geriamojo vandens. Priėjimas prie šito aukso yra labiau masinantis dalykas nei kokiam lenkui geonafta ar amerikonui skalūnai, nes jų čia yra mažai. O mūsų vandeniu visą Afriką galima pagirdyti... Su žmonėmis reikia apie tai kalbėtis tiesiogiai, kad jie išmoktų tai pažinti.

Informacija atnaujinta: 2015-06-09 16:37:44

Straipsnio komentarai



Redakcija pasilieka teisę šalinti necenzūrinius, nekultūringus ir neetiškus skaitytojų komentarus, kaip ir tuos, kuriais skatinama visuomenės grupių nesantaiką, šmeižiami ar įžeidinėjami žmonės, o duomenis apie tai Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka perduoti teisėsaugos institucijoms.
Komentarų nėra. Parašyk komentarą pirmasis!