Uždaryti langą

Paskelbti informaciją

Informaciją į žinyną, bei nuomonių kaleidoskopą galite pateikti el. paštu info@infopamarys.lt arba užpildę žemiau pateiktą formą.
Publikacija skirta:
Antraštė/pavadinimas:
Nuotrauka:
Jūsų vardas:
El. paštas:
- internetinė Šilutės enciklopedija
2019-09-20 12:57
Filtruokite pagal abėcėlę:
Paskelbti informaciją

Kultūros žmogus šiandien

Kultūros žmogus šiandien

Kultūros žmogus šiandieninėje visuomenėje.

Artėjant vienai iš gražiausių metų švenčių, nutarėme pakalbėti apie kultūrą. Kad kultūringai, be emocijų padiskutavę, ramiai užbaigtume metus. Džiaugėmės, kad į svečius atvyko Šilutės „kultūros ministrė“ Vilma Griškevičienė (Savivaldybės Kultūros skyriaus vedėja).

Servienė Birutė (temos iniciatorė ir pristatytoja). Yra teigiama, kad kultūra – tai procesas, kurio metu žmonės, kontaktuodami vieni su kitais betarpiškai ar meno kūrinių dėka, įgyja žinias, sentimentus, tikėjimą ir kt. Dėl tikslesnio apibūdinimo nesutariama, bet nepaisant šių diskusijų – kultūra yra platesnis reiškinys už politiką. Nors kartais ginčijamasi, kas ką labiau veikia: kultūra politiką ar politikai kultūrą. Noriu akcentuoti, kad šią temą pasiūliau, kai grįžome iš Vilniaus, kur kultūros žmonės viešai, prieš Kudirkos paminką išdrįso pasakyti, kas juos kamuoja, kokios bėdos. Kultūros srityje gerai gali dirbti tik dvasiškai turtingas žmogus, o toks būsi tiktai tada, kai tavęs nekamuoja finansinės bėdos.

Griškevičienė Vilma (Klubo svečias). Šiandien Jūsų tema labai subtili. Aš kalbėsiu apie kultūrą plačiąja prasme, kad neklaidžioti po smulkmenas.

Pirmiausiai norėčiau kalbėti apie kultūros žmogaus nuvertinimą, kokia yra šiandienos politika. Apie tai, kas gali nutikti, jeigu valdžios (plačiąja prasme) požiūris į kultūrą nepasikeis, o viskas rutuliosis tolyn.
Prieš Kalėdas nesinori kalbėti gąsdinančiai, bet džiaugsmo nėra daug. Kai tapau asociacijos „Kultūros savivaldos kolegija“ vadove, tai pirmiausiai pamačiau, kad kultūros laukas labai suskaldytas: muziejininkai, bibliotekininkai, kultūros centrų vadovai – kas sau. Niekas jų nejungia, nevienija. Žmonės padaryti prašytojais, ir kai valdžia pasikeičia, visi atskirai eina prašyti. Pasiūliau, kad pabandykime rasti vienybės, pajusti savo jėgą.

Kultūros darbuotojas šiandien gauna tik truputį daugiau negu 1000 Lt. Ir tai su aukštuoju išsilavinimu, turintis idėjų žmonės. Kultūra yra savarankiška savivaldybių funkcija ir palikta vietos valdžiai, ir lyg nuo kažkieno požiūrio ar malonės priklausoma. Kultūros srityje ne kaip pas visus darbuotojus keista situacija su kvalifikacija: gali ją kelti, bet nėra garantijos, kad tavo uždarbis padidės. Manau, kad vakar (gruodžio 10 d.) įvykusi kultūros centrų darbuotojų atestacija rajone mums padės: jei vietos politikai bus geranoriški, turėtų padidėti darbuotojų atlyginimai. Gaila, kad muziejininkai neturi jokios galimybės atestuotis, nes pas juos tai visai nereglamentuota.

Ta nedidelė alga užprogramavo kitas problemas į priekį. Pirmiausia, niekas neberuošia muziejų specialistų, neberuošia bibliotekininkų (Vilniaus universitete yra bibliotekininkystė, bet tik iki bakalauro lygio – aut. pastaba). Kodėl? Dėl mažų atlyginimų neliko stojančiųjų. O kai niekas nestoja, tai panaikino ir programas. Meninį išsilavinimą turinčio žmogaus mokslas kainuoja apie 18000 Lt. Ir kai po to baigusiam studijas gali pasiūlyti tik minimalią algą, jis tiesiog išeina kitur. Taip vyksta profesionalių kultūros darbuotojų naikinimas. O reikalavimai kyla.

Su malonumu girdime apie Lietuvoje vykstančius veiksmus, kad ateina bendruomenės: su savo didžiuliu potencialu, palaikymu ir lėšomis. Jos turi didelių norų, bet siekiant atgaivinti kultūrinį gyvenimą vietose, reikės ir kultūros specialistų. Bendruomenės gali pirmos pajusti jų trūkumą. Nes net ir turint etatus, jau darosi baisu, kad ateis ne specialistai, nes gabūs žmonės ieško, kus didesnis atlyginimas, ir išeina. Galima būtų sudaryti galimybę persikvalifikuoti, bet ir vėl: o kur tai padaryti?

Kultūros darbuotojai esame silpni ne tik dėl to, kad mus suskaidė, bet ir dėl to, kad neturime jokios analizės, jokio palyginimo kas vyksta kultūros srityje. Kultūros įstaigų yra labai platus tinklas. Savivaldybėse kultūros centrų turime arti 800, muziejų - apie 200, bibliotekų – apie 1000. Taigi, ar tikslingai naudojamos lėšos? Kaime kartais yra kelios bibliotekos, bet paslaugas teikiame tiems patiems žmonėms. Pasikeitimai dažnai sutinkami su tam tikru pasipriešinimu, nes dirbti kaip buvo – lengviau. Bandėme analizuoti esamą padėtį. Niekas negali pasakyti kiek yra žmonių, dirbančių 0,25 etato, nors visi žinome, kad dirbame kur galime ir kaip mokame. Žmonės nori išgyventi, jie priversti bėgioti per kelis darbus, ir tada klausimas: o kaip su jų darbo kokybe, ar ji išlieka? Kai paklausi, kiek yra darbuotojų su kultūriniu išsilavinimu ir kiek su šiaip kažkokiu kitu, bet dirbančių kultūrinio darbo pareigose – taip pat niekas negali pasakyti.

Per pastaruosius metus iš Europos Sąjungos struktūrinių lėšų buvo finansuojama eilė programų, bet per skirtingas ministerijas: Žemės ūkio ministerija finansavo amatų centrų kūrimą, Švietimo ministerija – daugiafunkcinius centrus; o kus dar vietos veiklos grupių bendruomenės, kurios susitvarkė savo patalpas. Taigi, įstaigų tinklas staiga išsiplėtė, bet kokie specialistai ten dirbs? Ir kaip visas įstaigas išlaikyti? Dabar Kultūros ministerija prabilo, kad būtina kreipti dėmesį ne į kiekybę, o į turinį. Jeigu prašote lėšų infrastruktūrai sutvarkyti, tai pirmiau prašoma pagrįsti: koks ten bus turinys, kuo užpildysite, kas ten vyks.

Labai svarbi etnokultūra. Globalizacija – ateina nejuntamai, jos apetitai auga. Jeigu neturėsime savo kultūrinio identiteto, mes rizikuojame būti suniveliuoti, būti kaip ir visur – bet kartu kaip ir niekur. Todėl labai svarbu savo tradicijas, papročius, kultūrinį palikimą saugoti čia ir dabar, ir labai stipriai.

Čepys Antanas. Kaip organizuotas kultūrinis darbas Europoje? Kuriame lygyje baigiasi valstybės reguliavimas, kiek tame dalyvauja bendruomenės, savivaldybė?

Griškevičienė Vilma. Europoje nėra vieno modelio. Kiekviena šalis turi savo tradicijomis grįstą supratimą apie kultūrą ir jos plėtojimą, tradicijos labai įvairios.

Vokietijoje viskas labai sutelkta į bendruomenes, kurios, pvz., sprendžia kiek turėti muziejų. Apie kultūros centrus ten iš viso nekalba, nes laisvalaikis leidžiamas kitaip, daugiausiai klubuose. Pas mus Dainų šventėse viskas orientuojama į kokybę, į prestižą, o Vokietijoje renkamasi tam, kad smagiai praleisti laiką dainuojant ar šokant. Bet kitaip žiūrima į teatrą, gerus muziejus. Ten visuomenė pasiturinti, jie tiesiog supranta, kad reikia eiti į teatrą ir pirkti brangų bilietą, nes teatrai iš to išsilaiko. Buvau Belgijoje, ten yra kultūros centrų, kur į Šilutės lygio mietelį atvažiuoja geras baletas ir žmonės eina. Bet yra ir panašių kultūros centrų kaip pas mus.

Olandijoje visi pamišę dėl orkestrų. Vaikai skatinami ir ruošiami užaugę būti orkestro dalyviais, tai yra garbinga, ir netgi gero instrumento pirkimas iš dalies kompensuojamas. Bet jiems nesvarbu, kur groti, nėra tikslo turėti prestižinę koncertų salę kiekvienam miestui.

Čepys Antanas. Kokia kultūrininkų vizija Lietuvoje? Ar yra koks geras pavyzdys, kaip modelis?

Griškevičienė Vilma. Savivaldybių lygmenyje tikrai viskas yra aišku ir kultūrininkai žino, ko siekia. Apie nacionalinį lygį kalbėti lyg ir nėra ko, nes visi žinome iš biudžeto išlaikomas kultūros įstaigas. Tai aukštoji kultūra. O ta plačioji kultūra savarankiškai turi spręsti savo bėdas. Vieno tipinio modelio nėra, nes paveldėta tarybinė sistema, kuri per 20 metų dar neišsigrynino. Bet yra daug gerų, įvairių patirčių. Čia viskas kaip vulkane. Kadangi nėra reglamentuojančių pasiūlymų, tai savivalda pati sprendžia kaip ir ką daryti.

Šilutės modelis irgi specifinis. Rajone yra 5 kultūros centrai (per viduriuką Lietuvoje). Visi daro edukacinius projektus, visi organizuoja valstybines šventes, dirba su mėgėjų meno kolektyvais. Bet be tradicinės kultūros veiklos, visi turi savo papildomą užduotį, išskirtinę kryptį. Senųjų kaimo tradicijų centras (Bikavėnai): ten gali sužinoti viską apie senąjį Lietuvos kaimą, jo tradicijas. Jeigu domina laivybos tradicijos, žvejų papročiai – laukia Salos etnokultūros centras (Rusnė). Jeigu norite susipažinti su vydūnietiška dvasia, emalio menu – yra Vydūno kultūros centras (Kintai). Gal būt šiandien Paribio kultūros centras (Žemaičių Naumiestis) dar nėra tokio lygio, bet viskas juda pirmyn, juo labiau, kad šalia dabar atsiranda Švėkšnos amatų centras. Šilutės kultūros ir pramogų centras turi savo misiją, susijusią su pusiau profesionalių Šilutės kolektyvų veikla, su profesionalių kolektyvų priėmimu, nes tik jie turi tam tikro lygio renginiams skirtą salę. Tokiu būdu greta tradicinių ir vienodų renginių mes galime užtikrinti įvairovę ir uždengti įvairias kultūrinės veikos sritis.

Servienė Birutė. Mūsų kultūros centrų veikla labai pasikeitė. Anksčiau privalėjome teikti pramogas: spektakliai, diskotekos, minėjimas, koncertas. Manau, kad turime padarę vieną blogybę. Kultūros centrai organizuoja daug nemokamų renginių, ir kai atvažiuoja geri atlikėjai, bet reikia pirkti bilietus, tai žiūrovų nebesusirenka. Gal ir tinkamos reklamos trūksta, turime mokytis. Turime suprasti ir visuomenę pripratinti, kad nemokamai būti negali, nes kažkas turi sumokėti už elektrą, už vandenį tualete.

Dabar atsiranda naujų formų, bandome atsisakyti ir sumažinti tradicinių renginių. Rusnėje mes kaupiame archyvą, renkame duomenis apie kiekvieną žmogų, kažkuo prisidėjusi prie bendruomenės gyvenimo, nes kiekvienas iš mūsų paliekame pėdsaką. Iš tų prisiminimų galima bus susidaryti vaizdą apie tam tikro laikotarpio kultūrinį gyvenimą. Norime įrengti lauko ekspoziciją, pristatyti upinę laivybą, žvejyba pamaryje. Per metus priimame nuo 4000 iki 8000 lankytojų. T.y. kultūros centras ima orientuotis į kultūrinį turizmą, o ne tik į tradicinį kultūros renginių organizavimą. Nes pas mus yra ką pamatyti europiečiams.

Vykdome edukacinius užsiėmimus. Neseniai mokėme pinti advento vainikus, atėjo daug vaikų. Nes tai irgi kultūra, nors ir nėra pramoginis renginys. Bet etnokultūra labai svarbi, ypač siekiant išlikti savimi Europoje. Ir nesvarbu, kad formos keičiasi, bet jei nebus kultūros darbuotojo, tai gal ir valstybinių švenčių nebeminėsime? Juk kultūrininkai sukuria 6 proc. BVP, o grąžiname iš biudžeto kultūrai tik 0,6 proc. – mažiausiai iš Baltijos šalių.

Jaunius Jonas. Kultūrinis turizmas – tai savos kultūros pristatymas atvykusiems. O kiek lieka renginiams, vietiniam žmogui?

Servienė Birutė. Prie centro veikia 10 meno kolektyvų, mes jiems užsakome programas, o jeigu turistų grupės pareiškia norą, papildomai užmoka, tai kaimo turizmo sodybose ten esantys svečiai gali tuos kolektyvus užsisakyti, pasikviesti vakare. Galime parodyti kaip rūkoma žuvis, nes dabartinis paruošimo būdas – tai tarybinių laikų palikimas, seniau žuvis buvo paruošiama kitaip.

Čepys Antanas. Apie kultūrą daug kalbėti negalėčiau. Suprantu, kad kultūra apima daug, pradedant elgesio kultūra. Bet kalbant apie pačius kultūrininkus šiandienos visuomenėje, tai mane stebina, kad vis dar yra tų entuziastų. Tikrai yra daug žmonių, susijusių su kultūra, nes ir patys kultūros klodai dar ne visi gal ir mūsų yra pilnai suprasti. Bet kad kultūros žmogus yra devalvuotas, tai jau blogai. Protinga valstybė turėtų galvoti apie tai ir investuoti.

Griškevičienė Vilma. 2014-2020 metų laikotarpiu dalis ES paramos lėšų bus skiriama kultūrai tiesiogiai, t.y., tam tikra paramos suma bus paskirstoma per Kultūros ministeriją. Anksčiau to nebuvo, ir tai rodo tam tikrą pasikeitimą politiniame mąstyme.

Čepys Antanas. Vietos savivalda turi susivokti, ji neturėtų naikinti meno mokyklų, nes taip kertama šaka ant kurios sėdime. Bet turi ateiti visos visuomenės tam tikras suvokimas. Ir džiugu, kad kultūros žmonės darosi labiau pilietiški.

Griškevičienė Vilma. Reikia prisipažinti, kad kultūros žmonės pagaliau išdrįso, nes to mitingo organizatoriai buvo ne profesinės sąjungos. Žinote, reikėjo matyti tų žmonių akis, kai jie ten stovėjo vieni prieš kitus. Kultūros žmonės nėra prašytojai, jie tada jaučiasi labai pažeisti. Viešas savo nepasitenkinimo išreiškimas nėra jiems priimtinas. Bet džiaugiamės, kad Vyriausybė pažadėjo ir į kitų metų biudžetą įtraukė tuos papildomus 25 mln. Lt. Ir 2014 metais Kultūros ministerija turi pateikti konkrečius siūlymus dėl darbo apmokėjimo.

Jurjonas Edvardas. Smagu buvo pasiklausyti profesionalų, sužinai ką nors naujo. Įdomu, kad net internete aš neradau apibrėžimo, kas laikoma kultūra.

Jaunius Jonas. O baikeriai – kaip Jūs jaučiatės? Norite ar ne, bet esate visuomenėje kultūrinis reiškinys.

Jurjonas Edvardas. Mes domimės technikos istorija. Yra trijų knygų serija apie motociklininkų gyvenimą. Dar paskutinė nėra baigta rengti, klubas prisideda prie leidimo. (Bikerstory.lt: Lietuvos motociklizmo istorija 1918–1940. – Vilnius: Vaga, 2012. – ISBN 978-5415-02-231-1. Autorius Rimas Bružas – režisierius, dokumentinių-istorinių filmų kūrėjas ir „užkietėjęs“ baikeris – aut. pastaba). Savomis lėšomis įsirengėme šį klubą, suteikiame galimybę kolektyvams ar grupėms praleisti laisvalaikį. Turime atributų įvairių, gal kam jie atrodo baisūs, bet visi jie mums turi prasmę. Beje kai kas iš baikerių nori ateiti į mūsų diskusijas, vadinasi, jie seka rajono gyvenimą.

Frišmantienė Tatjana. Mano pastebėjimas toks, kad kultūrinis ugdymas turi prasidėti nuo vaikų, nuo pačių mažiausių. Ir labai svarbus yra auklėjimas namie. Jeigu ten apie kultūrą nekalbama, nelankomi renginiai, tai ir poreikio neatsiranda. Manau, kad Lietuvoje yra prarasta karta, nes dėl televizijos įtakos daugelis nesuvokia kas tai yra kultūros centrai, kuo jie užsiima ir ką ten gali rasti. Ar daug žinome apie tautinius rūbus? Ir manau gerai, kai jau darželyje vaikai šoka, rengiasi tautiniais rūbais, nes tai pradeda formuoti požiūrį į visą kultūrą. Gaila, kad ne visi lanko darželius, arba vėliau nutrūksta.

Griškevičienė Vilma. Labai geras pastebėjimas, nes niekada neatsiras žiūrovas, kuriam reikia profesionalaus teatro ar koncerto, kuris mokės profesionalų dalyką vertinti, jeigu nebus vedimo į kultūrą nuo mažens. O mūsų krašte, Mažosios Lietuvos, tai dar svarbiau, nes mums tenka misija: suvažiavusiems iš skirtingų vietovių reikia atrasti savo bendrą vardiklį, tą savastį, kuri išskirtų mus iš kitų Lietuvos kraštų. Juk atsiradome krašte, kurio istorija ir kultūrinis palikimas yra labai turtingi, kartais net išskirtiniai, turėjo labai gražias, subtilias tradicijas.

Jaunius Jonas. Ką valstybė daro ne taip, kad kultūra nuvertėjo? Jau minėta, kad kvalifikacija nesusieta su atlyginimu. Tai rodo, kad yra tokia sistema. Valstybė mano, kad tos žemiausios grandies kaip ir nereikia, nes Valstybei nesvarbu, kokios kvalifikacijos žmonės tas funkcijas vykdo – atlyginimas vienodas. Jeigu tie darbai Valstybei būtų reikšmingi, tai ir lėšų jiems atsirastų. Dėl meno mokyklų: aš nesutinku, kad tai tik savivaldybių reikalas. Jeigu vieną dieną savivaldybės nutars, kad nebeišgalim, uždarome visas meno mokyklas, tai iš ko tada pasipildys tas aukštasis menas, iš kur ten ateis vaikai? Juk nukirtus tas žemutines šakas, nutrūks tiekimas į viršūnes. Turi būti ir Valstybės dėmesys.

Tačiau manau, kad yra keli momentai, kurie parodo, kad pats kultūros žmogus kartais kaltas, kad kultūra nuvertėjo. Man nuo 15 metų mokykloje įskiepijo, kad scena yra šventa vieta. Yra dalykų, kurių ten negalima daryti, nes scenoje karaliauja kultūra. Dainininkai laikytini kultūros atstovais, bet pažiūrėkime kas vyksta. Tais pačiais rūbais keliauja kelis šimtus kilometrų į koncertą, vaikšto po miestelį, lipa į sceną ir po to sėdi kavinėje vakarienės metu. Dingo pagarba scenai. Arba prieš kelis metus, kai vienos grupės atstovai užlipo į sceną su alaus buteliu rankose. Ar kultūros atstovai juos viešai pasmerkė? Ne. Tai jeigu šiandien patys kultūros atstovai toleruoja kai kuriuos „super“ nekultūringus reiškinius, tai kaip gali susigaudyti ir siekti aukštesnės kultūros paprastas žmogus, kurio pagrindinis tikslas: uždirbti ir pragyventi. Arba aukštosios, rimtos kultūros atstovų dalyvavimas populiariose laidose, kai daugiau laiko kalbama ne apie konkurso atlikėjų gabumus, ne apie pasirodymą, bet tiesiog „blevyzgojama“ apie „pupsiukus“, „uodegytes“ ir pan. Man toks kultūros atstovas jau nebėra labai reikšmingas, jo kartelė krinta. Tokiu elgesiu ir tylia tolerancija lyg parodome visuomenei, kad taip elgtis yra normalu, vadinasi – kultūringa. Ir kokio kultūrinio skonio tada norime iš visuomenės? Ar patys kultūrininkai kalba apie tokias problemas?

Griškevičienė Vilma. Tai yra tolerancijos reikalas. Jeigu tiems žmonėms atrodo, kad jie jaučiasi gerai, tai jie taip ir elgiasi. Laikomasi demokratijos principo, kad kiekvienas turi teisę elgtis kaip jis nori. Visuomenės reikalas priimti ar ne. Ir mūsų, kultūros darbuotojų tikslas šiandien yra ne imti tvarkyti visą tą didelį „OHO“ (kaip sakė Edvardas, net apibrėžimo jam nėra), o bandyti sutvarkyti tuos mažus gabalėlius, už juos atstovėti mūru ir vėliau sulipdyti. Ir tada būtų galima nuo mažų dienų pradėti skiepyti tas vertybes.

Čepys Antanas. Ar galima prognozuoti, kas nutiktų, jeigu nebus teigiamų pokyčių sprendžiant Vilmos minėtas problemas? Ar kultūros sferoje dirbančių mažės, ar vis tik entuziazmas nugalės?

Servienė Birutė. Manau, kad entuziazmas yra didelis dalykas, ir jis laikys žmones. Kas myli meną, kultūrą, tai tokie ir toliau norės užsiiminėti.

Jaunius Jonas. Aš irgi manau, kad išliks, tik kai nebus profesionalių organizatorių, tai gali kristi kokybė, kaip ir masinio sporto lygis yra žemesnio meistriškumo.

Manau, kad apranga, tautinis kostiumas taip pat yra kultūros dalis. Tai norėjau paklausti Tatjanos, kaip ji profesionalo akimis vertina: ar dar liko skirtumų tarp atskirų kraštų, tautų, jeigu vertinti pagal aprangą? Juk audiniai gali būti atvežti iš bet kur ir į bet kur, mada irgi darosi globali.

Frišmantienė Tatjana. Be abejo, skirtumai yra. Vienur populiarūs sarafanai, privalomas aprangos elementas lieka švarkas, o kitur niekas tokio rūbo nei perka nei siuvasi. Nereikia ir toli važiuoti, užtenka Šilutės. Mūsų regione yra dvi-trys spalvos. Pavyzdžiui, gimnazijų uniformos: pilka, tamsiai mėlyna ar bordo. Kai pasižiūriu į uniformas, tai kartais matau, kad medžiagos nepraktiškos, nežinia, kas nusprendė.

Servienė Birutė. Pabaigai, apie Šilutės kultūrą. Atvažiuoja „Domino“ teatras – salė pilna, ir manau, kad tai yra Šilutės miesto kultūros atspindys. Šiandienos diskusija parodė būtent mūsų požiūrį į kultūros reiškinius. Jeigu svečiuose būtų buvę kiti žmonės, tai gal ir diskusija būtų pasukusi kitu aspektu.

Užrašė Jonas Jaunius

Foto paimta iš: http://alka.mch.mii.lt/20amzius.lt.htm

Informacija atnaujinta: 2015-05-24 09:59:29

Straipsnio komentarai



Redakcija pasilieka teisę šalinti necenzūrinius, nekultūringus ir neetiškus skaitytojų komentarus, kaip ir tuos, kuriais skatinama visuomenės grupių nesantaiką, šmeižiami ar įžeidinėjami žmonės, o duomenis apie tai Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka perduoti teisėsaugos institucijoms.
Komentarų nėra. Parašyk komentarą pirmasis!