Uždaryti langą

Paskelbti informaciją

Informaciją į žinyną, bei nuomonių kaleidoskopą galite pateikti el. paštu info@infopamarys.lt arba užpildę žemiau pateiktą formą.
Publikacija skirta:
Antraštė/pavadinimas:
Nuotrauka:
Jūsų vardas:
El. paštas:
- internetinė Šilutės enciklopedija
2019-10-22 14:28
Filtruokite pagal abėcėlę:
Paskelbti informaciją

Alkoholizmas ir kitos priklausomybės


Apie alkoholizmą ir kitas priklausomybes (diskutuota 2015 m. birželio 3 d.I

Ar alkoholizmas liga? Ar mes jaučiame, kai pasidarome nuo ko nors priklausomi? Kas kenčia labiau – žmogus, artimieji ar visuomenė, ir kaip galima išvengti priklausomybių diskutavo klubo nariai Tatjana Frišmantienė, Jonas Jaunius, Edvardas Jurjonas ir Petras Skutulas. Svečio teisėmis dalyvavo Adolfas Nausėda ir Audrius Šikšnius.

Ar žinome, kas tai yra priklausomybė?

Jonas Jaunius.
Su priklausomybės problema tiesiogiai arba netiesiogiai susiduria didelė žmonijos dalis. Niekas negali tiksliai pasakyti, kas yra priklausomybė. Paprastai kiekvienas žmogus atsako vis kitaip.
Dabartinės lietuvių kalbų žodynas sako, kad priklausyti – reiškia būti nuosavybe. Tai lyg ir parodo, kad turintis priklausomybę asmuo jau priklauso ne sau, o yra savo įpročio vergas.

Kaip priklausomybę suvokia specialistai? Tarptautinėje ligų klasifikacijoje priklausomybės sindromas apibrėžiamas kaip fiziologinių ir psichologinių reiškinių visuma, kai tam tikros medžiagos vartojimas ar tam tikra veikla individui yra daug svarbesnis nei kitas elgesys, anksčiau labiau vertintas. Svarbiausias priklausomybės sindromo požymis yra stiprus, kartais nenugalimas troškimas vartoti psichoaktyviąsias medžiagas ar užsiimti tam tikra veikla. Nors vėliau gal daugiausiai bus kalbama apie alkoholizmą, tačiau noriu pažymėti, kad teoriškai priklausomybe yra laikomas bet koks pernelyg stiprus potraukis, kuriam asmuo negali atsispirti. Yra vartojamos manijos, priklausomybės, liguisto potraukio sąvokos, ir čia galima kalbėti apie narkomaniją, alkoholizmą, švaros, malonumų ar persidirbimo („darboholikai“) maniją, liguistą potraukį ginčytis, valgyti ar norėti sulieknėti, liguistą pavydą, godumą, kerštingumą, nesaikingai ilgą televizijos žiūrėjimą ar žaidimą kompiuteriais, apie azartinius lošimus, nevaldomą seksualinį potraukį, poreikį kavai ir t.t. Dar yra vartojamas terminas „netiesioginė priklausomybė“. Sakoma, kad šia priklausomybe serga tas, kuris yra pasinėręs į kito žmogaus elgesio valdymą ir visai nesirūpina savo paties gyvenimiškai svarbių poreikių tenkinimu.

Ir pasigilinus į pateiktą sąrašą, galima įtarti, kad šiandieninėje visuomenėje kiekvieną kamuoja kokia nors manija. Tačiau daugelis priklausomybių lieka aktualios tik pačiam žmogui, nes paprastai jos nesukelia problemų aplinkiniams bei visuomenei. Todėl dažnai kalbama apie priklausomybes siaurąja prasme, turint galvoje nekontroliuojamą cheminių medžiagų vartojimą, nes rūkymo, alkoholio ir narkotikų žalos įrodinėti jau nebereikia. Tą gerai įrodo statistika.

Turiu karčios bendravimo su alkoholikais patirties. Mano tėvas buvo alkoholikas, nors anais laikais to niekas oficialiai neįvardindavo, per gėrimą ir mirė anksčiau laiko. Artimųjų tarpe yra ir daugiau peržengusių priklausomybės ribą. Ta patirtis, kai pradedi atpažinti priklausomybės atsiradimą pagal pačius menkiausius požymius ir ta praktika, kai bandai padėti kitam, man padeda ir pačiam. Džiaugiuosi bent jau tuo, kad kuo galėjau padėjau keliems draugams, kurie išlipo iš labai gilaus liūno.

Aš manau, kad alkoholio vartojimas šeimose yra cikliškas. Kai tėvai vartoja saikingai, bet atvirai, vaikams lyg ir suformuojama nuomonė, kad išgerti nedaug yra nieko blogo, kad tai lyg ir kultūringo bendravimo sudėtinė dalis. Ir jie anksčiau įpranta išgerti, vartojimas tampa dažnesnis. Tai jeigu seneliai išgerdavo tik rimtų švenčių metu, baliuose, tėvai išgėrinėja jau visų švenčių metu, vaikai – jau bet kokiai progai pasitaikius. Tuomet anūkai jau bus alkoholikai arba pamatę ir pajutę tą blogį, kurį neša alkoholizmas, save apriboja visiškai. Bet tada ratas prasideda iš naujo.

Be abejo, tai nėra absoliuti schema. Tačiau yra žinoma, kad kiekvienas turi individualią ribą, už kurios prasideda priklausomybė. Ir ta atsparumo riba yra tuo žemiau, kuo daugiau išgėrinėjo tavo tėvai. Net jeigu tėvai geria mažai, bet dėdė anksti tapo alkoholikas, tai remdamasis savo sukaupta patirtimi, aš spėju, kad tos giminės genetinis atsparumas yra mažesnis. Ir sutinku, kad kiekvienas iš mūsų, norėdamas nugalėti priklausomybę, turi atrasti tai, ko jis nenori prarasti. Vienam tai yra žmona, kitam vaikai, trečiam pats gyvenimas kaip toks. Kada ir kaip ta vertybė įsirašo mūsų sąmonėje ir kaip ją laiku iškrapštyti? Manau, kad tai įvyksta net nesąmoningai.

Kokios mano priklausomybės? Rūkyti bandžiau pradėti, bet mečiau būdamas 15 metų. Būdamas 16-os, kai mirė tėvas, pasakiau „Aš negersiu“. Ir negėriau visiškai iki kokių 27-erių, nors buvo ir studentavimas, ir kaimo talkos su vakarienėmis. Šiandien nesu abstinentas, bet turiu vieną taisyklę: nesvarbu kiek būnu išgėręs, nevartoju nei lašo antrą dieną iš eilės.

Manau, kad daugelio iš mūsų gyvenime yra sava patirtis, bet ko gero tiksliausiai apie tai papasakos mūsų svečiai.

Petras Skutulas. Taip jau susiklostė, kad man darbe irgi teko susidurti su alkoholikais, ir džiugu, kad visi pasitaisė, atsikratė žalingo įpročio. Nors gėrė iki sąmonės netekimo. Man keista ir kartu gaila, kad alkoholikai dažnai būna gabūs, turi kokį nors talentą. Blogai yra kol jie dar nesuvokia, nepripažįsta savo priklausomybės, bando tai nuneigti. O blogiausiai yra kai tokie žmonės dar bando kažką veikti viešai, reiškiasi politinėje erdvėje, netgi pretenduoja į merus. Visuomenė nežino realios padėties, bet tokie dalykai anksčiau ar vėliau išaiškėja. Be abejo, kas yra alkoholizmas ir ar galima išvengti, turi kalbėti specialistai. Teoretikai dirba Švėkšnoje ir kitose panašiose ligoninėse, o mes turime svečiuose praktikų.

Kaip gyvena alkoholikai?

Audrius Šikšnius. Šilutiškis rašytojas, poetas, alkoholikas.
Šiuo metu negeriu jau metai laiko, ir nors man toli iki Ado (A. Nausėda), bet pirmiausia noriu, kad visi suprastų, jog alkoholizmas nėra žmogaus pasirinkimas. Tai yra liga ir gana rimta.

Neseniai grįžau iš Vilniaus, kur praėjau reabilitacijos kursą. Pasižiūrėjau aplinkui save – situacija labai liūdna. Jeigu palyginu tai, ką matydavau priklausomybės ligų skyriuje prieš 10 metų tai šiandien situacija pasikeitusi kardinaliai. Kontingentas labai jaunėja ir moteriškėja. Kažkada šiame skyriuje sutikdavai vieną dvi moteriškes, o dabar jų maždaug pusė.

Kaip sakė Jonas, viskas priklauso nuo žmogaus, nuo jo suvokimo. Kartais žmonės pasako, kad va, anas buvo ligoninėje, gydėsi, o vis tiek geria toliau. Priklausomybės ligų centro nėra tokia paskirtis ir nėra tokių vaistų, kad išgydytų nuo alkoholizmo. Specialistai gali tik sustabdyti žengimą į bedugnę, bet galutinį sprendimą sustoti ir žengti kitu gyvenimo keliu privalo priimti pats žmogus. Gal aš pasakysiu taip: kai jau pabūni tame pragare ir kai kažkas tau padeda išlipti, tai tik tu pats gali pasakyti sau ar nori ten sugrįžti. Ir tada tiesiog nebevartoji. Nes supranti, kad tave nuo pragaro, nuo sugrįžimo į bedugnę skiria tik viena taurelė – išgersi ir vėl atsidursi ten.

Jono paminėtas saugiklis, kad jis negeria kitą dieną, manau yra pirmas požymis: jeigu tau iš ryto reikia „pachmielo“ ir tu negali atsilaikyti, tai jau esi kelyje į priklausomybę.

 

Adolfas Nausėda. Šilutiškis dainų autorius, verslininkas, alkoholikas, negeria jau 20 metų, yra vienas iš seniausių anoniminių alkoholikų klubo Šilutės grupės narių.
Nežinau, ką reikėtų pasakyti, nes yra skirtingi dalykai, ar galvojame, kad perskaitys alkoholikas, ar norima pateikti informaciją kitiems žmonėms. Nes alkoholikui jau nesvarbu priklausomybės ligų statistika, nesvarbu gydymo teorija ir panašiai. Jam gali padėti kito alkoholiko mintys, atsivėrimai. O sveikas žmogus niekada neįlys į priklausomybę turinčio vidų ir niekada jo nesupras. Ar galima suprasti, kodėl žmogus slepiasi nuo savęs po antklode, kodėl sau prisiekinėja „būsiu geras, nebedarysiu“, kodėl ginčijasi su persekiojančiais košmarais?

Negaliu pasakyti kaip tai nutinka, kad vieni suserga, o kiti ne. Bet faktas, kad kuo žmogus stipresnis, aukštesnėse pareigose, tuo sunkiau jis susitaiko, kad gėrimas yra ta problema, kurios jis negali įveikti. Toks žmogus save ilgiau apgaudinėja, kad „aš galiu“, „nuo to lašelio nieko blogo“, „aš nesu priklausomas, čia tik proga pasitaikė, o kai nebus progos ir negersiu“ ir pan. Stiprus žmogus sunkiau priima sprendimą, nes jam sunku pripažinti savo pralaimėjimą.

Aš mokykloje buvau geras matematikas, laimėdavau prizines vietas respublikinėse olimpiadose. Kūriau ansamblius, lengvai užsidirbdavau pinigus, gėriau tik už savus. Nuvažiavau į Sibirą ir užsidirbau tūkstančius, kai draugai Lietuvoje gaudavo vos po šimtuką (kalbama apie sovietinius laikus – aut. pastaba). Sugebėdavau padaryti viską, ką sugalvodavau. Tai kaip galiu prisipažinti, kad gėrimas yra bėda? Lažiniesi su žmona, prisiekinėji sau, šneki vėjus ir tiki, kad tai tiesa. Susipykai su žmona – išeini gerti. Jeigu nesusipykai – vis tiek išeini gerti. Tavo klasės draugai jau baigė aukštuosius mokslus, tu vis dar galvoji, kad esi jaunas, kad viskas dar bus gerai. Tai ir gėriau, paskutiniu metu jau gerdavau ne po kelias dienas, o mėnesiais neišsiblaivydavau. Dėkui Dievui, davė gerą sveikatą, nes kiti ir savaitės neatlaiko. Ta riba, kiek gali pakelti yra skirtinga kiekvienam žmogui, kiekvienam savas dugnas.

Kaip sustojau? Kai prisimenu pirmuosius bandymus, tai net juokas dabar ima. Kartą per televiziją buvo laida ir pasakė, kad alkoholikai pasakoja senus anekdotus. Moku jų daug, bet tada nustojau pasakoti – kad tik niekas nesuprastų, kad aš toks esu. O baigėsi viskas paprastai. Vieną vakarą žmona paliko mane bendrabučio koridoriuje gulėti, ryte aš atsibudau su šviesiu kostiumu ant grindų, apsivėmęs ir dar užsivertęs kažkokį atliekų kibirą. Tai buvo pirmas signalas, kad erelis jau leidžiasi. Vėliau mane ištiko širdies priepuolis ir vos nemirdamas paskambinau sesei, o ji pasakė „geriau tu padvėstum, nebekankink manęs“. Aš labai užpykau, nesikalbėjau, bet širdį tai skauda. O kai vieną rytą vemdamas į kriauklę pakėliau akis ir veidrodyje pamačiau save – nepažinau. Ten nebebuvo to viską galinčio erelio, to pasitikinčio žmogaus. Ir tai buvo paskutinis taškas. Tada ir nuėjau į anoniminių alkoholikų grupę.

Kas padeda kitiems? Vienas vaikinas grupėje pasakojo, kad nustojo gerti, kai žmona pasakė: „viskas, arba sustoji, arba palieku“. Mes juokiamės, kad ir anksčiau juk sakė. „Sakė ir anksčiau, bet dabar tai pasakė rimtai“. Taigi, niekas negali pasakyti iš anksto kas bus tas esminis postūmis, ta paskutinė mintis, kuris privers žmogų sustoti. Kiekvienas, norintis mesti gerti turi pats rasti tai, kas jam svarbu, ko jis nenori prarasti. Ne vienas yra pradėjęs blaivų gyvenimą po to, kai būdamas leisgyvis ar pagiringas spaudoje paskaito kito alkoholiko išpažintis, prisiminimus. Būtina skleisti informaciją, kad yra galimybė atsitiesti, nes viską išbandęs žmogus praranda viltį.

Esu kategoriškai prieš verslą, susijusį su alkoholikų gydymu. Aš du kartus kodavausi, septynis kartus leidausi torpedas. Nepadeda jokie kodavimai ar užkalbėjimai. Tai yra laikina, nes veikia išgąsčio pagrindu. O kai terminas sueina – ir vėl iš naujo linksmas gyvenimas. Taip, kai kurie tokiu keliu „užsikabina“, nebegeria, bet tai labai mažas procentas nuo tų, kurie bandė kodavimą ar panašius metodus. Pasaulyje yra laikoma, kad efektingiausias būdas yra anoniminių alkoholikų klubo principu veikiančios grupės. Nes čia žmonės be jokių vaistų keičia savo požiūrį į gyvenimą ir į save.

A. Šikšnius. Aš turiu savo nuomonę apie anoniminių alkoholikų grupes ir kitus gydymus. Ta blaivybė juk yra kiekvieno atskirai išmąstyta, tavo apsisprendimas. Visa kita yra tik pagalbinės priemonės, padedančios išlikti blaiviam. Kodavimai, dvasiniai užkalbėjimai, torpedos, kaip ir bendravimas grupėse, yra kiekvieno žmogaus pasirinkimas. Ir visos jos nėra šimtaprocentinės. Pvz., gegužės mėnesį per 8 dienas Švėkšnoje paguldyti 6 žmonės, kurie lankė Šilutės anoniminių alkoholikų grupę, ir paskutinis, kurį pats padėjau nuvežti, jau su dideliu stažu. Jeigu nėra vidinio noro, nepadės nei kodavimas, nei anonimų grupė. Tos diskusijos grupėje yra gerai tiems, kurie mąsto ir analizuoja.

A. Nausėda. Taip, ir aš žinau tokių atvejų. Bet blogai baigiasi ne tada, kai žmogus lanko grupę, o tada, kai nustoja lankyti. Žinau ne vieną, kuris kažkiek laiko lanko grupę, po to nusprendžia, kad jau viskas gerai, kad jau vėl yra stiprus ir gali gyventi, net sugalvoja pasiteisinimų, pretekstų, kodėl nebegali ateiti į grupinius pokalbius. Bet vieną dieną kažkas nutinka ir jis pakelia taurelę. Išsiblaivęs vėl pradeda lankyti grupę, vėl pasijunta, kad išgijo – ir taip užburtas ratas. O iš tų, kurie ilgai ir pastoviai lanko užsiėmimus, nežinau, kad būtų pradėjęs gerti. Man irgi taip buvo. Jau metai negėriau, kažkas nepatiko – ir nepajutau, kaip atsidūriau prie namo, kur buvo landynė. Bet atidaręs laiptinės duris pagalvojau: o koks bus mano rytoj rytas?

Kiekvienas negeriantis turi susikurti savo saugiklių sistemą, savo rėmus. Aš jau drąsiai galiu būti šventėse, kur geriama, bet niekada neuostau gėrimų, nepilstau. Parduotuvėse nežinau, kur yra alkoholio skyrius, net neįsivaizduoju ir nesidomiu, kiek koks gėrimas kainuoja. Ir buvau labai laimingas, kai jau penki metai buvau negėręs ir pirmą kartą nežinojau kiek reikia duoti  talkininkui, kuris pasakė „duok ant bonkės“. Šiandien aš turiu labai daug saugiklių, pvz., paskambinu grupės draugams, mes keliese susirenkame, pažaidžiame kortomis, tiesiog nukreipiant dėmesį. Ir grupėje yra sakoma: meldžiu Dievo, kad nesiųstų man tokių išbandymų, kurių aš negalėsiu pakelti.

Ar visuomenė suvokia priklausomybių pavojų?

Edvardas Jurjonas. Priklausomybė yra labai plati problema, tikrai visų aspektų neaptarsime. Šiandien kiekvienas norintis gali rasti informacijos ir pasirinkti jam patinkantį būdą, kaip susitvarkyti su savo priklausomybe. Man nepatinka, bet manau, kad valstybės požiūris į alkoholį yra teigiamas. Jiems patogu, kad žmonės geria ir juos lengva valdyti. O pinigai, gauti kaip alkoholio prekybos pelnas, niekada neatsiperka dėl praradimų sveikatos srityje.

Negaliu sakyti, kad alkoholio vartojimas yra skatinamas, bet toleruojamas tikrai. Kad ir prekyba benzino kolonėlėse, kur visai ne tas tikslas turi būti, akivaizdus lobistinis sprendimas. Nepritariu alkoholio reklamai, o dar yra užslėpta reklama. Pvz., „Bravo alko“, kur teigiamas žodis sudėtas kartu su alkoholį reiškiančiu. Man jie nesuderinami, nes propaguoja, kad išgėrus viskas yra gerai. Arba telefoninės reklamos žinutės apie alkoholio prekybos nuolaidas. Ar jie žino, kad tas numeris priklauso tikrai pilnamečiam asmeniui?

Aš asmeniškai prieš 7 metus atsikarčiau priklausomybės nuo rūkymo. Man padėjo knyga „Lengvas būdas mesti rūkyti“. Ir ten pagrindinė mintis, kad viskas priklauso nuo žmogaus mąstymo. Buvau užsibrėžęs metus laiko nevartoti alkoholio, man pavyko ir kiek ilgiau, bet šiuolaikinėje visuomenėje tai iš tikrųjų yra sudėtinga. Kelionės į Gruziją metu net turėjau išsigalvoti, kad buvo įkandęs šuo ir negaliu gerti dėl vaistų.

Tatjana Frišmantienė. Mane erzina bet kokia priklausomybė, negaliu jaustis priklausoma. Todėl neturiu ir neturėjau priklausomybių, jaučiuosi visiškai laisvas žmogus. Alkoholio niekada nevartojau daug, o dabar jau daug metų esu abstinentė.

Apie visuomenę. Nemokame švęsti be alkoholio, tėvai net vaiko gimtadienyje sėdi su artimaisiais prie stalo, nors mažieji laksto aplink, mato, girdi ir mokosi. Pažiūrėkite, kaip žaidžia vaikai: jie smėlio dėžėje susideda pagaliukus ir juos kilnoja kaip taureles, sveikina vienas kitą. Taigi Norvegijoje tokie tėvai turėtų rimtų problemų, o pas mus nieko, viskas gerai. O dabar rūko mamos su vaiku vežimėlyje, rūko net nėščiosios. Ir po to norime, kad visuomenėje mažėtų priklausomybių. Kodėl apie tas problemas atsakingos institucijos nekalba arba apsimestinai tyli? Manau, kad turi būti griežtai uždrausta gerti ir rūkyti ten, kur yra vaikai. Kad ir Norvegija, juk buvo labai gerianti tauta, bet vėliau įvestos griežtos priemonės ir dabar bet kada bet kur nenusipirksi alkoholio.

Man šiandien baisiausia yra jaunimo priklausomybė nuo narkotikų. Tablečių ir žolelių plitimas yra spartus. Ir kalbėti apie tai reikia pastovai, nes tėvai net nepastebi, kai jų vaikai būna parūkę narkotikų. Nes nežino, kokie yra simptomai, kaip atpažinti lengvą apsvaigimą, tai nieko ir nesiima.

A. Nausėda. Ką reikia žinoti aplinkiniams. Pirma, nelaikyti alkoholio namuose. Kita problema: yra blogai kai visi globoja. Kai grįžti girtas, o žmona pasitinka, šokinėja apie tave, kai ryte atsibundi ir randi pusryčius, išvalytus vakar apvemtus rūbus – tada gyvenimas atrodo gražus. Su tavimi kažkas nori pasišnekėti, bet skauda galva, o kai po trijų dienų jau neskauda, tai jau gali blaiviai ir gražiai kalbėti, vėl visi patiki. Nes labiau įtikinamai už alkoholiką kalbėti niekas nemoka. Alkoholikas yra psichologas, jeigu jis pamato gailestį savo atžvilgiu, jis pradeda vaidinti. Ir dar negalima skolinti, duoti tuos kelis centus. Negalima iš gailesčio įpilti kelis gramus „pachmielui“, kad būtų geriau. Nes lengvai gavęs galvoji, kad taip ir gerai. Ir tu tęsi savo gastroles. O kai nebegauni, kai esi priverstas žemintis, tas labai žeidžia, bet kartu priverčia susimąstyti.

Visuomenė turi suprasti, kad tai yra liga. Pasaulyje tai seniai pripažinta. Mūsų visuomenė dar pilnai to nesuvokia. Anoniminių alkoholikų klubas kartas nuo karto įdeda skelbimą, kad žmogus, kuriam jau reikia pagalbos, gal paskaitys ir ateis. Klubas negauna pelno ir atlieka visuomenišką darbą, bet yra Šilutėje laikraščių, kurie prašo, kad už skelbimą mes susimokėtume. Tai rodo, kad nesupranta, kuo mes užsiimame. Sutinku, kad alkoholikas pats pasirenka tokiu būti, nes pats savo noru geria. Bet kai jau peržengta riba, tai jau yra liga.

Dabar vaikus augina karta, kuri užaugo, žiūrėdama Byvio ir Tešlagalvio nuotykius. Tai kraupus multfilmas, bet jis buvo rodomas. Ir koks supratimas tada susiformavo, tokiais dalis dabartinių tėvų ir yra. Jie kitaip ir nemoka savo vaikų auklėti.

J. Jaunius. Visuomenės reakcija į alkoholikus neigiama dėl kelių priežasčių. Viena iš jų – geria daugelis, bet suserga tik dalis. Tai ir nelaikoma liga, nes jeigu kiti gali „susitvarkyti“ ir nesirgti, tai kas susirgo jau yra pats kaltas. Kad priklausomybė, alkoholizmas būtų visuomenėje suvokiama kaip liga, tai turi žymiai sumažėti vartojimas. Nes toks kiekis išgeriančiųjų niekaip savo noru nesutiks pripažinti, kad jie yra ligoniai.

Kas darosi visuomenėje? Manau, kad šiuo metu esame kaip tie vaikai, kuriuos kažkas įtikino, kad alkoholio vartojimas yra kultūrinio bendravimo dalis. Ir kitaip net nebandome. Visi pamename, kad viešai tėvai su vaikais pirmą kartą taures pakeldavo vidurinės mokyklos baigimo proga, išleistuvėse. Na, jau lyg ir pilnamečiai... O dabar? Šilutėje baigia ketvirtokai pradinę mokyklą ir tėvai organizuoja šventę sodyboje, kurioje vaikai žaidžia, o tėveliai „gražiai“ išgėrinėja. Neabejoju, kad šioje kartoje po 20 metų alkoholikų procentas bus dar didesnis. O turėtume suprasti, kad kuo daugiau įvairių dalykų mes parodome kaip „nieko blogo“, tuo daugiau bus tokių, kurie laiku nepajunta grėsmės ir patenka gilion duobėn. Alkoholio reklama vertinama kaip verslo dalis, bet apsimetame, kad nesuprantame pasekmių. Kuo gausesnis alkoholio vartojimas, tuo bus daugiau sergančių priklausomybe. Juk žiemą nereklamuojame skanių ledų, nes ir taip daug sergančių nuo peršalimo.

Petras minėjo politikus. Tai remdamasis man žinomais priklausomybės nuo alkoholio požymiais, manau, kad dabartinėje Savivaldybės taryboje yra tokių, kurie realiai jau turi priklausomybę. O kasdienybėje, manau dažniau turėtume ne pasijuokti, bet palaikyti tuos, kurie pasako, kad šiandien negersiu. Jeigu ir nepritariame, tai bent jau gerbdami jo žmogišką nuomonę. Ir visiškai nedera pradėti viešai diskutuoti, klausinėti ar nesusirgo ir pan.

P. Skutulas. Bet Lietuvoje yra pavyzdžių, yra viena kunigaikštystė, kur negeriama. Tai Naisiai.

Užrašė Jonas Jaunius.

Informacija atnaujinta: 2015-06-06 00:49:31

Straipsnio komentarai



Redakcija pasilieka teisę šalinti necenzūrinius, nekultūringus ir neetiškus skaitytojų komentarus, kaip ir tuos, kuriais skatinama visuomenės grupių nesantaiką, šmeižiami ar įžeidinėjami žmonės, o duomenis apie tai Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka perduoti teisėsaugos institucijoms.
Komentarų nėra. Parašyk komentarą pirmasis!