Uždaryti langą

Paskelbti informaciją

Informaciją į žinyną, bei nuomonių kaleidoskopą galite pateikti el. paštu info@infopamarys.lt arba užpildę žemiau pateiktą formą.
Publikacija skirta:
Antraštė/pavadinimas:
Nuotrauka:
Jūsų vardas:
El. paštas:
- internetinė Šilutės enciklopedija
2019-10-23 22:25
Filtruokite pagal abėcėlę:
Paskelbti informaciją

Pabėgėliai

Pabėgėliai

Pabėgėliai: kas ir ko plūsta į Europą?


Spausdina laikraštyje „Pamarys“, 2015 m. spalio 23 d.. Diskusija vyko 2015m. spalio 14 d.

Gana ilgai žiniasklaida skelbia įvairios, net prieštaringos informacijos apie pabėgėlius, plūstančius į Europą iš arabų kraštų. Kaip tai vertiname mes?
Diskusijoje dalyvavo klubo nariai Marijus Budraitis, Jonas Jaunius, Edvardas Jurjonas ir Petras Skutulas; svečiavosi mokytoja Irena Arlauskienė, savo minčių išsakė Jonas Jatautas.

Petras Skutulas.
Iš kur atsirado minios pabėgėlių, atakuojančių Europos Sąjungos šalių sienas? Tai Sirijos pilietinio karo (dar vadinamo Sirijos sukilimu) pasekmės. Oficialiai ši šalis vadinasi Sirijos Arabų Respublika, taigi – demokratija ten kaip ir turėtų būti įtvirtinta, mat tai „Respublika“. Tačiau nuo pat 1946 m., kai Sirija de facto tapo nepriklausoma, jos istorija buvo formuojama pašonėje atsiradusio Izraelio bei nuolatinių tarptautinių neramumų. Realiai pilietinis karas – tai karinis konfliktas tarp Sirijos prezidento Bašaro al-Asado vyriausybės pajėgų ir įvairių opozicinių grupių. Konfliktas kilo po to, kai vyriausybė 2011 m. pradžioje ėmė slopinti taikius protestus, kurie žiniasklaidoje buvo pristatomi kaip „Arabų pavasario“ dalis. Karui užsitęsus, didelę reikšmę įgijo užsienio interesų grupės, tiekiančios kovojančioms šalims ginklus ir finansavimą arba dalyvaujančios konflikte per užsienio savanorius ir samdinius.

Pirminis opozicijos tikslas – Sirijos demokratizacija – prarado reikšmę, o jį pakeitė etniniai ir religiniai motyvai. Šalyje 2013 m. duomenimis buvo virš 22 mln. gyventojų, o Jungtinių Tautų vertinimu nuo 2011 m. kovo iki 2014 m. balandžio žuvo 191 396 žmonės. Šiuo metu manoma, kad apie 2,6 mln. sirų tapo pabėgėliais užsienyje ir daugiau nei 9 mln. – šalies viduje. Besitęsiant pilietiniam karui, didėja nuogąstavimų, jog šalis gali susiskaldyti ir nustoti funkcionuoti kaip valstybė.

Paskutinieji kompetentingų institucijų pranešimai skelbia, kad 710 000 migrantų yra rekordinis Europos krantus nuo 2015 metų pradžios laivais pasiekusių migrantų skaičius, o 3103 pabėgėliai mirė jūroje. Per pirmuosius devynis 2015 metų mėnesius atvykėlių skaičius daugiau nei du kartus viršijo atvykusiųjų per visus 2014 m. skaičių.
Tarptautinės migracijos organizacijos duomenimis šiandien vis daugiau žmonių yra priversti migruoti, nei bet kuriuo kitu metu nuo Antrojo pasaulinio karo; su šia migracijos banga susiduria ne tik Europa, bet ir visas pasaulis. Dėl neįsivaizduojamai didelio pabėgėlių srauto Graikijos ir Italijos pasienio bei Europos Sąjungos (ES) migracijos tarnybos negali tinkamai suregistruoti ir nustatyti naujų atvykėlių, atlikti kitų būtinų procedūrų. Tam reikalingos papildomos lėšos.

ES duobkasiai, o gal gelbėtojai?

Petras Skutulas.
Kad suprastume, kas čia vyksta ir ko galime tikėtis, pažiūrėkime, ką apie šią problemą sako specialistai.
Oponentai tvirtina, kad imigracija yra pačių imigrantų, bet ne Italijos ir ne Europos problema. Jiems atsakoma: problema kaip tik Italijos, ir netgi visos Europos Sąjungos. Juk europiečiai 2011 m. išsiuntė savo karius į Libiją, siekdami išvaduoti šalį nuo M. Gaddhafi diktatūros. Ir Sirijos opozicija galimai remiama užsieniečių. O kai kurie skeptikai sako, kad kovose su tariamais diktatoriais buvo ir kitų priežasčių – tarkime, noras atverti kelius prie naftos. Dabar sulaukėme pasekmių – nuvarginti tose šalyse užsitęsusių konfliktų, žmonės traukia į Europą.
Yra sakančių, kad jeigu skandintume atplaukiančius laivus ir būtume užsitvėrę aklinai, kaip tai padarė Amerika, galėtume sumažinti afrikiečių norą vykti į Europą. Tačiau ir čia ne viskas taip paprasta. Praėjusiais metais buvo pradėtas naujas projektas „Triton“, kurį kartu su Italija finansuoja visa ES. Šis projektas skirtas pakrančių patruliavimui, bet nenumato, kad patruliuojantys laivai turi padėti skęstantiesiems. Buvo tikimasi, jog negelbėjant imigrantai pabijos dar labiau rizikuoti gyvybėmis ir leistis į šią pavojingą kelionę. Tačiau per pastaruosius metus išplaukusių į jūrą, o taip pat ir joje žuvusiųjų, padaugėjo 30 kartų. Taigi, bandyti apsaugoti žemyną fiziškai užkertant kelius imigrantams pasirodė neveiksminga ir Europa pradėjo ieškoti kitų būdų problemai spręsti.
Jau buvau minėjęs, kad, mano nuomone, Europa yra pasmerkta dėl katastrofiškai mažėjančio senųjų Europos tautų prieauglio. Jeigu šeima palieka vieną palikuonį – tai per vieną kartą tos tautos atstovų sumažėja perpus. O jei – nė vieno? Matematinė progresija čia labai sparti: trys ar keturios, na gal penkios kartos – ir senosios Europos kaip ir nebėra.
Tad gal tiesiog pribrendo laikas, kad sirai, afrikiečiai, kryžmindamiesi su europiečiais, sukurs naują naciją, kuri gyvens senojo žemyno teritorijoje? Tai gal ir mes dar galime turėti kurios nors įtakos, kad mūsų europietiški genai atsvertų arabiškuosius ar afrikietiškuosius? Gal mūsų rasių samplaika pagimdys genialių palikuonių kartą?
Lietuvoje jau yra buvę emigrantų, ir tam tikrose vietose jų atvykdavo ne taip mažai. Ar dėl to nukentėjome? Greičiau ne, nes šiandien nesijaučiame ką nors praradę. Dar prisiminkime, kiek lietuvių tam tikru laiku važiavo į kitas pasaulio šalis, ieškodami geresnio gyvenimo ar bėgdami nuo karo. Ir pasaulis nuo jų tuo metu neatsitvėrė.

Jonas Jaunius.
Mano nuomone, didžiausia blogybė yra ne tai, kad į Lietuvą ar Šilutę atvyks naujų žmonių, kurie yra kitokie: skirtinga religija, papročiai, odos spalva. Sutinku su Petru, kad Lietuva to jau matė. Blogai, kad pabėgėliai bus dar viena – ir labai aštri – socialinės įtampos sritis. Ar mažai šiandien Lietuvos piliečiai turi problemų? Va tiems atlyginimus pakėlė, o aniems – dar ne. Vaikų darželyje eilės, negalima patekti kada nori ir kur nori. Žemės grąžinimo klausimai dar neišspręsti…I
Galima vardinti daugybę gyvenimiškų sričių, kur mes visi matome, kad žmonės yra įsitempę, nepatenkinti, kad užtenka mažos pastabos ir galima sulaukti didelės neigiamos reakcijos. Gal kažkam naudinga, kad bus nauja problema, kur galėsime nukreipti visuomenės dėmesį, ir neliks laiko esminiams dalykams? Sutinku, jeigu valstybėje būtų viskas sutvarkyta: žmonės gyvenimu patenkinti, nėra savižudybių, negausėja mokinių, kuriems reikalinga psichologinė pagalba, – va tada ir pabėgėlių grupės sukelti nepatogumai, kai kažkas kažką padarė ne taip kaip įprasta, kaip tikėjaisi, būtų tik nepatogumai. O dabar aš matau grėsmę įvairiems socialiniams neramumams, nes, mano nuomone, mūsų visuomenė yra pernelyg nuvarginta psichologine prasme.
Situacija ES – tikrai tai yra krizė. Man tai primena 1939 metus, kai demokratiškos Europos valstybės matė Vokietijos ir SSRS karinės galios augimą, suvokė problemą, tačiau tikėjosi kaip nors derybomis, kultūringai bėdą atitolinti ar net išvengti nelaimės. Demokratija, kaip valdymo forma, negimdo ryžtingų vadų, nes parlamentiniuose kompromisų ieškojimuose tapti vadovais didžiausia tikimybė yra prisitaikėliškoms, derėtis linkusioms asmenybėms. Jos iki paskutinės minutės nesiims sprendimo, kur reikia griežtai kirsti. O pabėgėlių srautui sutvarkyti reikia ryžtingų sprendimų. Manau, kad ši situacija yra Europos mokestis už tai, kad Europos Sąjungos pamatas yra pinigai. Prisiminkime, kad ES pradžia yra Europos anglių ir plieno bendrija, idėjiniai tikslai: laisvas prekių, kapitalo ir darbo jėgos (žmonių) judėjimas. Taigi, pagrindiniai ES Parlamento ir kitų institucijų sprendimai turi tenkinti didžiojo verslo interesus. Tikėtina, kad „Arabų pavasaris“ gavo paramą iš išorės, nes verslui tai būtų naujos rinkos. Tačiau kai mūsų požiūriu nedemokratiškas valstybės vadovas nuverčiamas, ten prasideda nesutarimai, atskirų genčių ar religinių bendruomenių konfliktai. Todėl dabar turime tai, ką turime.

Netikiu, kad Lietuvoje nebus konfliktų, jeigu pabėgėlių grupės bus bent kiek gausesnės. Nevardinsiu daugybės galimų nesutarimų priežasčių, apie tai respublikinė spauda rašo daug (skiepai, karantinas, maldos ir švenčių laikas, ir t.t.). Tik vienas pavyzdys iš žiniasklaidos pranešimų: Vokietijoje pagalbos centre prižiūrėtojos moterys priverstos kviesti policiją vien dėl to, kad jos moterys. Nesvarbu, kad su uniforma ir pareigūnė, bet jeigu įsitikinimai neleidžia paklusti moteriai, tai atvykėlis ir nepaklus, tiesiog darys ką nori. O kad nesusikalbėsime tai jau akivaizdu, nes ir tarpusavyje nesusikalbame, užsipuolame. Visais laikais Tėvynės gynyba buvo laikoma garbinga veikla, istorijos vadovėliai rašo apie karžygius gynėjus. O dabar? Tas, kuris bando pasakyti, kad gal bus negerai, nes yra daug dalykų, kurių dar nepadarėme ir nepasiruošėme, kuris tokiu būdu bando apsaugoti savo Tėvynę ir šeimą – tuoj pat išvadinamas priešu, sutarčių laužytoju ir dar kuo nors.

Kas ir ko plūsta į Europą?

Petras Skutulas.
Kodėl taip atsitiko, kad pabėgėliai plūsta į Europą? Kartais ateina mintis, kad tai yra gerai apgalvotas ir sumaniai organizuotas diktatūros ir kietos rankos valdymo šalininkų planas, kaip įkirsti demokratijos puoselėtojams, kuriems labiau už viską rūpi žmogaus teisės, žodžio laisvė ir asmens laisvė daryti ką nori. Na, parodykit savo demokratijos pranašumus, kai jūsų žemes užplūs milijonai kitatikių. Ar suveiks ta jūsų išganingoji demokratija?..
Žiniasklaidoje pasigirsta nuomonių, gal ir mafija čia nagus prikišusi, pasipelnydama iš pabėgėlių plukdymų.
Žinoma, abejonių kelia tas faktas, kad sirai nebėga į savo broliškas, musulmoniškas valstybes. Sirijos valstybė ribojasi su Libanu, Izraeliu, Jordanija, Iraku, Turkija, tačiau istoriškai taip susiklostė, kad glaudžiausius santykius visada palaikė su Egiptu. Kaimyninės arabų šalys, pavyzdžiui, Saudo Arabija, pabėgėlius priima, suteikia paramą, išduoda dokumentus, bet tik laikinam prieglobsčiui, vėliau teks grįžti atgal. Tai pabėgėliai mieliau traukia į Turkiją, o iš ten – į ES. Ar ne Europoje išplėtota socialinės pagalbos sistema yra ta traukos jėga?

Edvardas Jurjonas.
Pranešama, kad jau septyniolika savivaldybių Lietuvoje pranešė pasiruošusios priimti pabėgėlius. Petro minėtas europiečių ir azijiečių tautų suvienijimas man atrodo neįmanomas, nes panašu, kad tai yra didelio plano dalis. O realiai tai reikėtų europiečiams nesikišti į kitų valstybių reikalus. Jau nuo 1980 metų tęsiasi konfliktai Afganistane, valstybė realiai nefunkcionuoja. Remdami „Arabų pavasarį“, griauname valstybes, nors specialistai turi žinoti, kad tariama Sirijos opozicija nepajėgi valdyti šalies. Iš esmės sunaikinti Iranas ir Libanas, dabar reali grėsmė, kad po pilietinio karo gali nelikti Sirijos, tai ir turime suirutę, pabėgėlius. Skelbiama, kad per Siriją norima pravesti dujotiekį iš Kataro. Tai gal tikrai už pilietinių karų slypi energijos šaltinių klausimai. Tačiau tikrųjų priežasčių mums niekas nepasakys, tik pasekmes visi kartu tvarkome.
Artimųjų rytų regionas tai jau senokai yra karinių konfliktų zona. Po karo Irake kitas vyko Sirijoje. Tik niekas apie jį garsiai nekalbėjo. Pabėgėlių buvo nuo pat karo pradžios, juos priglaudė Turkija. Tačiau po to, kai Vokietijos kanclerė A. Merkel oficialiai paskelbė, kad priimsime tiek, kiek atvyks, manau, tas pakvietimas suveikė labai sparčiai. Ir netgi dabar, kai ES šalys sutarė ir pasidalino kvotas, daugumas nori į Vokietiją, nes ten kvietė. Mūsų valdininkai važiavo pasirinkti geresnių (kaip žinoti, kuris yra blogas?), bet patyrė fiasko ir dabar prasideda naujas žaidimas – motyvuosime, kad čia bus gerai: lankstinukai, liaudies šokiai, dainos, ar dar kas nors?.. Visiškai to nesuprantu.
Skaičiau, kad tik vienas iš penkių pabėgėlių yra iš Sirijos, nors realių duomenų niekas nežino, skirtinguose šaltinuose nurodo kitokius skaičius. Taigi, karo pabėgėlių nėra daug, o kiti yra taip vadinami ekonominiai, kurie kaip ir lietuviai vyksta ieškoti geresnio gyvenimo. Ten daug iš Pakistano, Afganistano, bet kokie jų migracijos tikslai, nežinia. Pabėgėliai turėtų būti sulaikomi prie sienos, kol nebus sutvarkyti dokumentai ir kiti formalumai, tačiau didelė jų dalis laisvai keliauja tolyn. Kaip jie gali įtikinti norintys tapti kažkurios šalies piliečiais, Europos visuomenės nariais, jeigu jau dabar neklauso pareigūnų?

Marijus Budraitis.
Siūlau pažvelgti kitu aspektu. Manau, kad kiekvieną šios Žemės pilietį galima pavadinti pabėgėliu, nes visi kartais kur nors nuo ko nors bėgame. Ateiname į šį pasaulį pabėgdami iš motinos įsčių. Po to bėgame iš pamokų, bėgame iš vieno prekybos centro į kitą arba kai ieškome geresnės darbo vietos. Bėgame nuo tam tikrų problemų sprendimo, nuo savo sąžinės…
Taigi, žodis pabėgėlis galėtų taip labai mūsų negąsdinti. Nes ir mūsų Šilutė – grynas pabėgėlių miestas. Bet čia gal kaip sporte: kai parbėga pirmieji – paplojame, o po to daromės abejingi. O kai bėgančių skaičius didelis, varžybos užsitęsia ir padedame piktintis: kada gi baigsis!..
O konkrečiai apie šią problemą visi turime nuomonę, kurią formuoja žiniasklaida. Skelbiami skirtingi skaičiai, pateikiamos skirtingos priežastys – čia ir vėl mes bėgiojame po informacijos šaltinius, ieškodami tiesos. Manau, jeigu kažkas galėtų pasiūlyti būdą, kaip išspręsti šią problemą, tokiam Nobelio taikos premiją galima skirti iš karto.
Kas tie bėgantys žmonės? O prisiminkime, kad po Antrojo pasaulinio karo iš Lietuvos taip pat bėgo ne vien tik moterys ir vaikai, bėgo ir inteligentai. Šiandien nesu vienoje ar kitoje pusėje, neturiu galutinės nuomonės, bet labiausiai liūdina tai, kad nežinome realių apimčių, kiek čia tų bėgančiųjų. Ir niekas nepasako.

Būkime objektyvūs, politikai šiandien spekuliuoja pabėgėlių tema. Žaidžiama, tačiau tikrųjų tikslų, kaip ir žaidimo taisyklių, niekas nesiruošia atskleisti

Jonas Jaunius.
Yra realus karo pavojus, yra realiai nuo karo bėgančių žmonių. Panašu, kad taip buvo visais laikais. Tik jeigu XIX a. pirmoje pusėje H. Heinė džiaugėsi galimybę iš griežtų policinių Europos valstybių pabėgti į mažai apgyvendintą Ameriką, kurios didžiausias privalumas buvo asmens veiklos laisvė, tai dabar arabai bėga į socialiai saugią Europą, kurioje vis mažėja vietos gyventojų.
ES vadovų neryžtingumas paskatino verteivas. Sutinku su Petru, kad galima įtarti, jog kažkas organizuoja tas keliones. Nes kaip tada paaiškinti, kad žmonių perpildytas laivelis perplaukia visą Viduržemio jūrą, o prie Italijos ar Graikijos krantų jau ima skęsti ir nėra kaip jų neįsileisti į krantą? Tarkime Lietuva pripažino, kad dėl bendro ES reikalo turime ir mes priimti dalį pabėgėlių. Bet kodėl dabar ieškome kas norėtų čia atvykti? Edvardo minėtas važiavimas ir ieškojimas atrodo taip, lyg valdininkai susikūrė sau naujų darbo vietų su geromis užsienio komandiruotėmis. Jeigu jau niekas iš pabėgėlių nevažiuoja pas mus, tai gal ir nelakstykime, dirbkime savo darbus, nes ir Lietuvoje bėdų užtenka.

Beje, Šilutės savivaldybėje bent oficialiai iki šiol konkrečių veiksmų ir planų dėl pabėgėlių priėmimo nėra.

Kitos mintys.

Irena Arlauskienė.
Taip susiklostė, kad keletą metų atostogų metu nuvykstu prie Viduržemio jūros. Pastaruoju metu bristi į vandenį, bent jau man, nebuvo labai malonu, nes ta informacija apie paskendusius žmones, apie masines žūtis… Apima keistas jausmas.
Ką gali duoti europiečių ir juodaodžių susimaišymas, galime pamatyti Kuboje. Kas pamena istoriją, tas žino, kad kubiečių tauta yra būtent skirtingų rasių mišinys. Mane ten labiausiai stebino, kai mačiau, kaip 12 moterų per visą dieną šluoja lauko krepšinio aikštelę…
Įvairios smulkmenos, labai prieštaringa informacija apie kitos religijos žmonių veiklą atskirose ES šalyse gimdo nepasitikėjimo jausmą. Jau negali būti ramus masinio susibūrimo vietose. O psichologiniai aspektai žmonių santykiuose yra svarbūs, jie sukuria išankstinę nuostatą ir gali sukelti didelį vidinį pasipriešinimą. Tai lyg lietuviškos sodybos slenkstis, kurį peržengti be šeimininko sutikimo negalima.

Petras Skutulas.
Iki XVIII a. pradžios Vilkyškių miestelio apylinkėse gyveno vien lietuvininkai, tačiau 1709–1711 m. maras ir šiltinė išguldė 2665 žmones. Tada Vilkyškių apylinkėse apsigyveno keli šimtai religinių pabėgėlių iš Zalcburgo ir Pfalco, jiems atminti Vilkyškių centre pastatytas paminklas, simbolizuojantis tolimą kelionę iš Alpių krašto. Tai nuo 1736 m. vietos gyventojų sąrašuose pradėjo mirgėti vokiečių pavardės. Kai XVII a. įkuriami Barzdūnų, Macikų, Verdainės ir kt. mūsų apylinkių dvarai, tai Šilokarčemoje ir Verdainėje apsigyveno nuo religinio persekiojimų pabėgę škotai. Žemaitijoje, Klauseikių kaime yra buvusi gausi kolonija rusų sentikių, kurie sulietuvėjo.
Sutinku su viskuo kas čia pasakyta, tačiau vis tiek manau, kad po trijų-keturių šimtų metų Europos, tokios kaip dabar nebebus. Nes kai pažiūri, kad Vokietijoje, Prancūzijoje ar Anglijoje vietiniai paprastų darbų nebedirba, viską turi sutvarkyti kiti, kuriems „juodas darbas“ nėra pažeminimas, ir dar gyventojų skaičius mažėja. Tai kažkas turės užimti šią nišą. Beje, lietuviai turi pranašumo prieš kitus europiečius, nes mes dar dirbame visokius darbus.

Diskusijoje dalyvauti negalėjo, bet savo mintis perdavė vėliau Šilutės r. savivaldybės tarybos narys Jonas Jatautas, keltą metų dirbęs Europos komisijos globojamoje mokykloje Bergene, Olandijoje:
– Mes galime daug kalbėti ir piktintis arba ne, bet pabėgėlių atsiranda visada, kai vyksta karai ar kitokie socialiniai neramumai. Klausimas: kas ir kodėl sukėlė karus, t. y., atsakomybės klausimas. Pritariu Jono minčiai dėl demokratijos ir asmenybių, manau, kad yra lyderystės problema. Kuo toliau, tuo labiau pasigendame lyderių atsakomybės. O valstybės, kurios turi branduolinį ginklą, norime ar ne yra įtakingesnės, tai jų lyderių atsakomybė yra dviguba. Sirijos ir kitų panašių užsitęsusių konfliktų, pavyzdžiui, Afganistane, priežastis, manau, yra neefektyvios lyderystės rezultatas. Kaip 1939 metais, taip ir dabar Jungtinių Tautų organizacija šiuo klausimu dirbo neefektyviai.
Pabėgėliai yra tam tikrų socialinių kataklizmų rezultatas. Kai aš dirbau Bergene, mačiau Europą, kuri užsipildė ne karo pabėgėliais, o darbo ieškančiais emigrantais. Ekonominiai turistai atėjo į tą vakuumą, kuris atsirado Europos valstybėse dėl spartaus ekonomikos augimo ir su tuo susijusio vietinių gyventojų nenoro dirbti sunkių juodų darbų. Senosios Europos tautos susikūrė gerovę, kurios net yra per daug, ir Lietuva prie to artėja. Jau ir pas mus galima pastebėti, kad pradedame trūkti pinigų ir žmonių, kurie tą gerovę prižiūrėtų. O vietiniai gyventojai patenkinti, nes atvykėliai nudirba daugybę darbų, užpildo darbo jėgos trūkumą.
Šiandieninė situacija skiriasi nuo tokio tolygaus ekonominių pabėgėlių atvykimo.
Pirmiausia, niekas negali atskirti karo ir ekonominių pabėgėlių. Kodėl nesinaudojama Antrojo pasaulinio karo patirtimi? Pabėgėliai atsiduria stovyklose prie sienų, atitinkamos tarnybos atliktų savo darbą ir bent minimaliai būtų surinkta informacija apie bėgančius asmenis, platinama informacija apie priimančias šalis, sutvarkomi dokumentai – ir tada keliauji tolyn. Mes iš savo istorijos žinome kaip tai vyko.
Dabar Europos vadovų derybos su Turkija, kur yra daugiausiai pabėgėlių stovyklų – lyg turguje, vyksta labai negražiai. Kažką neapibrėžtai siūlant bandoma išsipirkti, kad tie pabėgėliai liktų ten. Bet globaliame pasaulyje visi žino viską, ir sunku sustabdyti – pabėgėliai veržiasi į socialinės gerovės valstybes.
Kita patirtis, kuria niekas nebando pasinaudoti, tai Beneliukso šalių praktika, kad negalima leisti atvykėliams gyventi koncentruotai. Ten susidarė savotiški getai, kur atvykėliai užmiršta, kad čia Europa, pradeda elgtis, kaip yra įpratę. Olandija savo laiku tai jau pergyveno ir priėmė sugriežtintus įstatymus dar iki šios krizės. Bėdų dėl atvykėlių iš buvusių kolonijų turi ir Prancūzija. Manau, kad pabėgėliai turi pasirašyti sutartį, kurioje aiškiai būtų parašyta, kad jeigu po socializacijos laikotarpio tu nesutinki dirbti pasiūlyto darbo pasiūlytoje vietoje – deportuojamas atgal iš kur atvykai. Valstybė, kuri priima, turi teisę formuoti gyvenamą aplinką, neleisti susidaryti tautiniams regionams ir tikėtis, kad išleistos lėšos sugrįš. Nes Olandijos įstatymų pataisos ir turi vieną spragą – nėra sankcijos, kas bus, jeigu nesilaikai susitarimo. Tai dalis iš atvykėlių ir pradeda gyventi pagal savo senus papročius.
Manau, kad Europa turi įsileisti pabėgėlius, tačiau norėdami pasinaudoti demokratijos vaisiais atvykėliai privalo įsipareigoti.

Užrašė Jonas Jaunius


Susiję straipsniai: RENKAMI PARAŠAI

Informacija atnaujinta: 2016-04-02 01:30:46

Straipsnio komentarai



Redakcija pasilieka teisę šalinti necenzūrinius, nekultūringus ir neetiškus skaitytojų komentarus, kaip ir tuos, kuriais skatinama visuomenės grupių nesantaiką, šmeižiami ar įžeidinėjami žmonės, o duomenis apie tai Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka perduoti teisėsaugos institucijoms.
Komentarų nėra. Parašyk komentarą pirmasis!