Uždaryti langą

Paskelbti informaciją

Informaciją į žinyną, bei nuomonių kaleidoskopą galite pateikti el. paštu info@infopamarys.lt arba užpildę žemiau pateiktą formą.
Publikacija skirta:
Antraštė/pavadinimas:
Nuotrauka:
Jūsų vardas:
El. paštas:
- internetinė Šilutės enciklopedija
2019-10-22 14:50
Filtruokite pagal abėcėlę:
Paskelbti informaciją

Profesija, karjera, darbdavys

Profesija, karjera, darbdavys

              Profesija, karjera, darbdavys: ar esame atviri iššūkiams?


Anksčiau gatvėse galima buvo pamatyti žmonių, kurie nešasi įrankius, dabar visi nešasi ...


Šį kartą kartu su Diskusijų klubo 17.17 nariais diskutavo Vilniaus universiteto dėstytojai. Bendra diskusija surengta Šilutės viešosios F. Bajoraičio bibliotekos direktorės Dalios Užpelkienės iniciatyva ir tai buvo viena iš renginio „Akademinės VU dienos Šilutėje“ dalių. Diskusija buvo vieša, joje dalyvavo šilutiškiai pedagogai, miestiečiai.

Diskusiją vedė klubo atstovas Jonas Jaunius, kuris pradžioje trumpai priminė diskusijų klubo tikslus (nuomonių įvairovės sklaida visuomenėje ir šilutiškių visuomeninio aktyvumo skatinimas; smulkiau žr. pirmosios diskusijos medžiagą: Savivalda ar tik jos imitacija?) bei istoriją – jau trys metai. Klubui dar atstovavo Edvardas Jurjonas, Petras Skutulas, Antanas Čepys.

Diskusijos svečiai (žr. nuotraukoje iš kairės): Filologijos fakulteto dekanas, doc. dr. ANTANAS SMETONA; Istorijos fakulteto dekanas, prof. dr. RIMVYDAS PETRAUSKAS; Fizikos fakulteto dekanas, prof. habil. dr. VYTAUTAS BALEVIČIUS; Gamtos mokslų fakulteto akademinių reikalų prodekanė, doc. dr. REGINA PRAPIESTIENĖ; Matematikos ir informatikos fakulteto akademinių reikalų prodekanas, dr. LINAS BŪTĖNAS; Teisės fakulteto lektorė, dr. VIDA PETRYLAITĖ; Komunikacijos fakulteto dekanas, prof. dr. ANDRIUS VAIŠNYS; Filosofijos fakulteto profesorius, dr. ALBINAS BAGDONAS.


Temos aktualumas.

Jonas Jaunius. Pirmiausia keletas pastabų apie šios temos aktualumą. Jaunam žmogui sunku pasirinkti tolimesnį gyvenimo kelią, o kai paskaitai pastarųjų metų žiniasklaidos priemonėse apie Lietuvos aukštųjų mokyklų problemas ir reitingus, tai ir nebežinai, ką daryti ar patarti.

Žurnalas „Veidas“ 2014 m. gegužės mėn. Nr. 21: pateikiami universitetų reitingai, vedamasis straipsnis „Rinkoje paklausaus mokslo mažai“. Lietuvos un-tų reitingai pasaulio mastu yra labai žemi, VU patenka gal į 500 geriausių. Kas yra mokslas ir kokio jo reikia? Viena iš straipsnyje minimų problemų yra ta, kad netgi ministerijose kyla ginčai, ar VGTU naujai įkurta ir eksperimentinius tyrimus atliekanti laboratorija yra mokslas ar komercija? Mat ši laboratorija atsirado verslininkų užsakymu, tyrimus vykdo jiems. Tai mano klausimas: kodėl tada giriamės, kad mūsų lazerių gamintojai yra pasaulinio lygio? Ar jų gamyklos yra tik verslui ar ir Lietuvos mokslui prisideda?
Žurnalas „Veidas 2014 m. birželio mėn. Nr. 24: pateikiami baigusiųjų Lietuvos kolegijas ir universitetus įsidarbinimo duomenys ir konstatuojama, kad apie ½ kolegijų ir 1/5 universitetų absolventų keliauja į Darbo biržą. 2013 m. baigė ir iš karto į biržą nukeliavo ~10500 jaunuolių. Ir pateikiamas faktas, kad Žemaitijos kolegija nesiskundžia dėl savo auklėtinių įdarbinimo, nes šios kolegijos steigėjas yra Plungės pramonininkų sąjunga, kuri užsako reikalingų profesijų paruošimą.
Žurnalas „Veidas“ 2015 m. gegužės mėn. Nr. 20: pateikiami kitokie universitetų reitingai. Pristatomas naujas tyrimas, kuriame konstatuojama, kad „Gal per daug kritiški buvome?“ Nes vertinant pagal atskirų specialybių studijas ir poveikį regionui (t.y., pakeitus tyrimo metodiką) – pasirodo, galime lygiuotis į greta esančius Europos un-tus: Tartu (Estija), Suomijos, Švedijos.

Visa ši prieštaringa informacija veikia visuomenę: kaip atsirinkti, ko tikėtis stojant ir pabaigus Lietuvos aukštąsias mokyklas? O jeigu dar prisiminsime, kad dabartinis jaunimas truputį kitoks, kad jo psichologija ir gyvenimo tikslai kinta? Štai „Veidas“ 2014 m. gegužės mėn. Nr. 19 rašo apie kitokį požiūrį į darbą ir karjerą: „Jie nelojalūs, neatsakingi, nori daug ir iš karto, su jais sunku susikalbėti. Tai naujos – Y kartos darbuotojai.“
Juokaudamas galiu pasakyti, kad kai aš baigiau vidurinę, man mama pasakė, kad reikia stoti į veterinariją, visada turėsi darbo ir pinigų. O aš pasirinkau fiziką universitete. Įdomu, gal aš irgi buvau Y ar Z karta, tik man niekas nesakė?

Kas aktualu Šilutėje?

Jonas Jaunius. Vien Šilutės mieste kasmet gimnazijas baigia virš 200 moksleivių, o kiek jaunuolių grįžta po studijų? Šiek tiek informacijos apie Šilutės įmones.

Vienas didžiausių Šilutės darbdavių AB „Šilutės baldai“ per pastaruosius dvejus metus įdarbino 4 Kauno technologijų universiteto diplomantus, 2 iš Klaipėdos universiteto ir 5 – iš įvairių kolegijų. Baldininkai pageidautų glaudesnio bendradarbiavimo su gimnazijomis bei ryšių su aukštosiomis mokyklomis. Šilutės durpynas (UAB „Klasmann-Deilmann Šilutė“), pasiruošęs per metus įdarbinti po 2-3 specialistus, bet pasigenda bakalauro išsilavinimą turinčių specialistų. Šilutės vandenys paskutinį kartą po studijų grįžusį jaunuolį įdarbino prieš 5 metus. Prieš porą metų ieškojo dar vieno, rado tris tinkamą specialybę studijuojančius šilutiškius. Deja, pasiūlę darbą Šilutėje, išgirdo, kad jie neplanuoja sugrįžti į gimtinę. UAB „Šilutės automobilių keliai“ per paskutinius 3 metus įdarbino tris specialistus po bakalauro studijų. Šilutės šilumos tinklai – per 3 metus įdarbino 4 žmones po aukštosios ir sako, kad reikės netolimoje ateityje. Ateina į rajoną ir jaunų medikų, tačiau ne visi prigyja: Šilutės PSPC per 3 metus priimti 5 gydytojai, bet trys iš jų jau nedirba, o Šilutės ligoninė pastaruoju metu priima vidutiniškai po 3 daktarus per metus ir niekas neišbėga. Savivaldybės švietimo skyriaus duomenimis 2014 m. rudenį rajono mokyklose dirbo 34 pedagogai, kurių stažas iki 4 metų, t. y., pradėta dirbti neseniai.
Kokie specialistai sugrįžta į Šilutę? Vadovai sako, kad jeigu ateina su magistro diplomu, tai nori iš karto direktoriaus posto. Būna, kad nestabdo, skatina, bet pastebi: jaunimas turi problemų bendraujant su kitų padalinių vadovais. Ar įmonei toks specialistas perspektyvus? Man susidarė įspūdis, kad kalbinant dar studijuojančius ar tik baigusius – jų svajonės apie didelius miestus ir karjerą, tai Šilutė ne tas lygis. Bet po kelių metų, kai paragauja gyvenimo – jau ir Šilutė ne taip blogai, tokius ir pasikviesti lengviau.

Kokių žinių reikia šilutiškiams, kad darytum karjerą? Minėtų įstaigų vadovai – visi savo srities specialistai su aukštuoju išsilavinimu (išskyrus Šilutės PSPC direktorių, kuris nėra medikas). Bet štai Šilutės rajone sėkmingai veikia du panašaus pajėgumo prekybos tinklai: UAB „Šilutės prekyba“, kuriai vadovauja profesionalūs prekybininkai ir UAB „Egmina“, kuriai vadovauja prekybos nestudijavę žmonės. Arba pavyzdys, kad karjerą daryti galima neturint specialybės: iškart po mokyklos baigimo įkūręs Verslo paslaugų centrą „Šilutė plius“, šilutiškis Edgaras Gudas neneigia, kad pradžioje daug ką darė spėliodamas, bet tuo kas pasiekta nesiskundžia.

Tai gal nereikia jokių universitetų? Gal visi, kurie skatiname studijuoti aukštosiose, nesame savo krašto patriotai, nes žinome, kad po mokslų baigimo didžioji jaunimo dalis nesugrįš?

Antanas Čepys. Labai džiaugiuosi, kad Vilniaus universiteto dėstytojai sutiko padiskutuoti su mūsų vietinės reikšmės klubu. Aš dirbu projektavimo įmonėje, netrukus švęsime savo veiklos 20-metį. Problemos panašios kaip ir kitur: surasti jauną kvalifikuotą architektą yra didelis iššūkis. Tai nėra problema Kaune ar Vilniuje, ten architektų per daug. Kasmet paruošiama apie 150 architektų, o jų reikia gal tik provincijoje. Nieko nepadarysime, globalizacijos procesai veikia, traukia jaunus žmones iš provincijos į miestus, ir taip buvo visada. Tik sukurdami išskirtines sąlygas tam tikroms darbo vietoms provincijoje galime tikėtis sulaukti jaunų specialistų.

Visuomenė diskutuoja, ar ne per daug turime universitetų, ar jie ne per daug paruošia specialistų, vėliau nerandančių sau vietos, dirbančių ne pagal specialybę. Manau, kad labai gerai, jog visuomenė tampa labiau išsilavinusi, daugiau žmonių turi aukštąjį išsilavinimą. Iš vienos pusės tai puikus pasiekimas, bet kai žmonės negali rasti darbo Lietuvoje, jau blogai. Nes tada ieško darbo užsienyje ir ne pagal specialybę. Aš esu optimistas, manau, kad ir su šiais iššūkiais susitvarkysime.

Atsiprašau, kad negalėsiu būti diskusijoje iki pabaigos, nes Klaipėdoje yra kitas panašus renginys. Rotary klubas organizuoja diskusiją kartu su Klaipėdos jaunimo klubu, kur kalbėsime apie mentorystę, kai patyrę vadovai kviečiasi jaunimo atstovus, studentus kartu dalyvauti firmos veikloje.

Petras Skutulas. Smagu sulaukti svečių iš savosios Alma mater. Be manęs, „Pamario“ laikraštyje yra dirbę ir daugiau žurnalistų, šią profesiją įgijusių Vilniaus universitete. Dabar esame tik aš ir viena kolegė, VU įgijusi lituanistės išsilavinimą. Šiais laikais sunku bebūtų tikėtis, kad redakcijos darbo frontą papildys žurnalistikos studijas baigusieji VU. Vilnius – toks akivaras, kuriame visko sutelpa labai daug. Ten ir „kelias į žvaigždes“ daug artimesnis. Žiūrėk, daili antrakursė, o jau sukasi kokios nors komercinės TV laidoje vedėja. Mes negalime pasiūlyti tokių sąlygų ir tokio greito „sužvaigždėjimo“. Mūsų poreikius tenkina ir Klaipėdos universitete rengiami žurnalistai – šiuo metu dirba du žurnalistiką KU baigę korespondentai.

O štai medikai ir šiandien atvyksta į Šilutės rajoną. Visai neseniai savo laikraštyje rašėme apie du mokslus baigusius medikus, atvykusius dirbti į Šilutės ligoninę. Prieš tai skelbėme apie darbą pradėjusią jauną šeimos gydytoją. Vis dėlto manyčiau, kad tik labai gerai besimokančius turėtume orientuoti studijoms VU. O vidutinių gabumų moksleivius tiek vietos laikraštis, tiek švietimo įstaigos turėtų orientuoti rinktis mokslus kolegijose, profesinėse mokyklose. Nes šių profesijų paklausa mūsų rinkoje dar juntama.

Edvardas Jurjonas. Pasižiūrėjau, kad paskutiniu metu Lietuvoje bedarbių kasmet po procentuką sumažėja. Gaila, kad Šilutė kaip ir išskirtinis rajonas, esame pakraštyje, bedarbių vidurkį viršijame. Tikiuosi, kad lėšos, skirtos integruotos vystymo programos įgyvendinimui prisidės prie bedarbystės mažinimo.

Savo pavyzdžiu galiu pasakyti, kad ieškoti ir rinktis užsiėmimą galima ne tik jauniems. Jeigu visą gyvenimą dirbau su geležiukais (parduotuvė „Guoliai“), tai dabar kardinaliai keičiu gyvenimą ir pereinu prie žolelių. Baigiau Klaipėdos universiteto rekreacijos studijas. Su kaimo bendruomene pradėjome gaminti jonažolių fitolį, o įgytas žinias siekiu pritaikyti sveiko gyvenimo ir gamtos turtų panaudojimo reklamai.


Universiteto paskirtis: profesija ar išsilavinimas?

Prof. dr. Andrius Vaišnys.
Diskusijų klubo keliamos problemos yra artimos ir suprantamos mūsų universitetui. Universitetas galėtų nusistumti tuos klausimus, paaiškinti, kad tokia yra švietimo sistema ir mes nekalti. Bet kaip vienas politikas yra pasakęs „nekaltų nebūna“, tai ir mes suprantame, kad tai bendras mūsų rūpestis. Procesai yra tarpusavyje susiję, nėra taip paprasta jeigu ir akademinėje visuomenėje kartais kyla diskusijų dėl socialinių mokslų vietos bei reikšmės.

Pagal pernai metų susitikimus kitose Lietuvos vietose ir šiandieninius pokalbius su moksleiviais noriu taip pasakyti apie jaunąją kartą. Susidaro įspūdis, kad didelė jos dalis yra pasyvi. Ji laukia ir nepasiruošusi kurti savo gyvenimo. Gal laisvė suteikia daug galimybių, bet nesuteikia pamato? O gal tikrai nekaltų nebūna, nes kas keitė ugdymo programas mokyklose? Kas sakė, kad knygų skaityti nebereikia, kad užtenka žinoti apie jas? Ir gavosi, kad šiais metais iš visų įstojusiųjų nei vienas nepaskaitė programos, nepasidomėjo, ką jis studijuos. Tiesiog greitai permetė akimis ir – įstojo, bet dabar nesupranta, kur atsidūrė.
Praėjusiais metais iš visų komunikacijos fakulteto studentų tik vienas neturėjo darbo. Bet pagal apklausų anketas buvo matyti, kad jis nepatenkintas viskuo. Taigi, dabartiniai studentai su darbdaviais bendrauja ir karjerai ruošiasi jau studijuodami.

Pasinaudodamas proga dėkoju bibliotekai už susitikimus ir tokias diskusijas.

Prof. dr. Albinas Bagdonas.
Štai atvažiuojame į susitikimus, tiesiogiai dalinamės informacija, o vaikai sėdi, spaudo telefono mygtukus, kažką veikia, kiti ieško informacijos. Kodėl ne iš tiesioginio šaltinio, kuris yra šalia? Psichologai sako, kad yra toks reiškinys kaip saviveiksmingumas. Žmogus turėtų pats organizuotis, suprasti savo poreikius, o dabar pas mus apstatyta iš išorės daugybe veiksnių.

XX a. pradžioje universitetuose studijavo 3 proc. jaunimo. Apie 1980 metus pasiekėme 30 proc., dabar – jau virš 50 proc. Nežinome į ką orientuotos universitetų programos, jeigu yra tokių aukštųjų, kur priima vos ne su nuliniu balu. Nors yra siūloma, kad turėtų būti išlaikomas santykis: 10 proc. universitetuose, 40 proc. kolegijose, 40 proc. profesinio mokymo įstaigose, o likę – eina dirbti. Gal ir mūsų profesinio orientavimo, karjeros centrų paslaugos nėra tinkamai orientuotos? Jų steigimui ir išlaikymui skirtos didelės lėšos, bet kodėl nėra rezultato, kuris tenkina visuomenę? Gal daugiau reikia dirbti su tėvais, o ne tik su vaikais?

Prof. dr. Rimvydas Petrauskas.
Noriu pakeisti diskusijos kryptį. Kalbame apie profesiją karjeros kontekste. O aš kai stojau į universitetą, negalvojau apie karjerą. Norėjau studijuoti istoriją ir viskas, ir nelabai mąstau ar jau ta karjera čia padaryta. Aš manau, kad universitetinių studijų esmė – gauti kuo daugiau žinių, ugdyti asmenybę. O tėvai, mokytojai turi skatinti mokinius rinktis specialybes pagal tai, ką jie šiuo metu nori daryti. Žmonės dėl daugelio priežasčių kartais sugalvoja keisti užsiėmimą, nors yra specialybių, kurias žmonės renkasi lyg ir visam gyvenimui, bet ir medikai kartais atsisako savo profesijos. Tai bent jau bakalauro studijose nereikėtų galvoti apie karjerą.

Dirbantys studentai – jau reiškinys. Didelė dalis jų nedirbdami neišgyvena, yra verslų, kurie be studentų darbo neišsiverčia. Bet studento darbas yra studijų stabdis – prastėja paskaitų lankomumas, nukenčia studijų kokybė.
Studijuojančių universitetuose daugėja, bet tai globali problema. Ir Vokietijoje yra tendencija, kad daugėja aukštųjų mokyklų. Bet ji remiasi paprastu statistiniu faktu, kad specialistai su aukštuoju išsilavinimu vidutiniškai uždirba daugiau.

Doc. dr. Antanas Smetona.
Kalbant apie problemos aktualumą, tai neseniai kažkur paskaičiau, kad Vyriausybė svarsto galimybę uždrausti studentams dirbti. Kas, kodėl?

Jeigu pradėti nuo diskusijos temos, tai noriu pažymėti, kad Vilniaus universitete yra tik dvi reglamentuojamos profesijos: teisė ir medicina, todėl jų mokslai yra tęstinės studijos, nėra bakalauro pakopos. Universitetas neduoda nei profesijos, nei specialybės. Žiūrint į tokią universiteto misiją tragiškai pamatome, kokia sistema yra valstybėje. Panašu, kad nėra supratimo ką rengia universitetas, ir aišku, kad ne tiek jų reikia rengti. Į kolegijas stoja mažiau negu į universitetus – ir tai jau yra blogis. Jungtinėje Karalystėje kai studijuojančių universitetuose skaičius pasiekė 30 proc. ribą, jau ėmėsi priemonių – pakėlė studijų kainą, kad mažiau stotų. Ir kai mes guodžiamės, kad mūsų vaikai išvyksta, tai iš Anglijos 60 proc. baigusiųjų aukštasis mokyklas išvyksta, tik motyvai visai kiti.

Tačiau lazda turi du galus. Matau jūsų kraštui didelį pavojų. Jei ir toliau bus taip sureguliuota, tai regimoje ateityje pamatysime bankrutuojantį Klaipėdos universitetą, kuris, kaip teko išgirsti, yra jums užuovėja. Bet kad sistema yra iškreipta, tai faktas, nes 2012 metais Lietuvoje 700 universitetų ir 600 kolegijų absolventų pradėjo studijuoti profesinėse mokyklose.
Dar vienas dalykas. Jeigu nedaug reikia universitetinių specialistų, tai gal pabandykite juos išmokslinti? Pasiųskit į universitetą už savo pinigus. Mokėkit ne už tuos, kurie gauna krepšelius, pasipūtusius pirmūnus, jie maus ir numaus neatsigręždami, mokėkite tiems, kurie gali būti gerais studentais, pasimokę ketverius metus jie jausis skolingi – sugrįš.

Dr. Linas Būtėnas.
Apie jaunimą, kokia ten karta: X, Y ar Z? Taip, jie yra tokie vartotojai, ir aš tai matau. Bet kodėl? Prisiminkime, kad mūsų laikais buvo sistema, kai gaudavai paskyrimą ir vykdavai į valstybės suplanuotą darbo vietą. Dabar demokratija, laisvė – ir tai yra savotiška bėda, nes tu pats turi susigalvoti. O galvoti ir atsakyti už save mūsų dar niekas neišmokė.
Kaip problemos sprendžiamos pasaulyje? Pvz., Olandijos švietimo sistema rado spendimą kaip pritraukti studentų į technologines specialybes, esmė yra glaudus ryšys: mokykla – valstybė – įmonė. Įmonės yra skatinamos, kad bendradarbiautų su artimiausiomis mokymo įstaigomis, ne tik su universitetais. Vykdomi bendri projektai, mokiniams pristatoma, kas ką dirba, profesijos. Nes vienas iš moksleivių klausimų: „O ką aš čia veiksiu?“ Toks bendradarbiavimas suteikia naują požiūrį. Manau, kad čia paminėta mentorystė yra labai geras panašaus bendradarbiavimo pavyzdys. Arba kita tendencija: vis daugiau yra darbų, kuriuos dirba laisvai samdomi asmenys. Jie pasirodo kartą per savaitę ar panašiai, o dirba kur jiems patogu: namie, bibliotekoje ar pan.

Buvo paminėta fitolio gamyba. Pastebimas bendruomenių noras kažkuo užsiimti, pakeisti nusistovėjusį požiūrį į gyvenimą ne mieste. Tai kartais jiems reikia rimto palaikymo, idėjos pastiprinimo, ir važiuoja specialistai su malonumu, o tai lyg dar vienas mokymosi būdas.

Prof. A. Bagdonas. Siūlai apversti viską aukštyn kojomis: ne vaikai išvyksta iš vietos, o profesoriai atvažiuoja ir dirba su jais?

Doc. dr. Regina Prapiestienė.
Jau ne vienų metų bendravo su studentais patirtis rodo, kad situacija keičiasi. Jeigu dar prieš 10 metų buvo tokie kaip minėta, tai dabar labai daug mąstančių: ten mano namai, bendruomenė, giminės ir aš grįžčiau, jeigu tik būtų darbas. Tačiau trūksta valstybinio požiūrio. Jeigu būtų nuostata, kad ne tik savivaldybė, bet ir didesnė gamybos įmonė turi turėti ekologą, tai ir darbo vietų atsirastų ir mūsų gyvenama aplinka būtų sveikesnė.

Įdomiausia, kai tik įstoję studentai pradeda kalbėti: sumotyvuokite mane, aš nesimokau, nes nematau jokios perspektyvos. Bet kokios dar motyvacijos reikia, jeigu tarkime geologijos firmų specialistų poreikio mūsų fakultetas netenkina. Mokykis ir darbas garantuotas. Tokios įmonės, bendradarbiaujančios su Europos valstybėmis, studentus praktikai siunčia padirbėti Prancūzijoje, Olandijoje ar Skandinavijos šalyse. Ten padirbėję bakalauro laipsnį turintys studentai netgi pamiršta planus toliau studijuoti, t.y. siekti magistro laipsnio sutrukdo geri uždarbiai.
O jeigu kalbėti apie genetikos studijas, tai yra tokios sąlygos, kad gali susimodeliuoti savo veiklą daug metų į priekį, net iki mokslinio darbo. Ir jau turime vis daugiau pavyzdžių, kai po bakalauro studijų išvyksta į užsienio universitetus, bet po kelių metų grįžta ir sako: specialistas aš esu tik Lietuvoje, ten esu niekas, atvykėlis kaip ir visi kiti. Matyt, reikia asmeninio potyrio, kad suvoktum, kas yra kas, tai gal ir situacija rajonuose po kiek laiko pasikeis, pradės grįžti.

Prof. habil. dr. Vytautas Balevičius.
Pirmiausia dėkoju kolegai fizikui už įvadinę dalį. Prieš renginį nežinojau ką pasakysiu, o pasiklausius kilo toks minčių pliūpsnis, kad nežinau nuo ko pradėti.

Pirma mintis: ar pastebėjote kaip keičiasi žmonės, visuomenė? Kažkur prieš dešimt metų vienas prancūzų rašytojas pasakė: Anksčiau gatvėse galima buvo pamatyti žmonių, kurie nešasi įrankius, dabar visi nešasi popierius. Ką pasakytų dabar: visi nešasi telefonus ir dar trina? Tai rodo, kad visuomenėje keičiasi požiūris į darbą.
Matematikoje yra toks paradoksas, kad kiek nori didink mastelį, tačiau jūros kranto linija vis tiek bus tokia pat vingiuota. Tai ir kalbant apie jaunimo išvažiavimą: Jūs sakote, kad išvažiuoja į Vilnių, o mes sakome, kad gabiausi išvažiuoja dar toliau.

Kalbant apie universitetų reitingus, tai sakydami, kad Vilniaus universitetas yra tik apie 500 vietoje, žurnalistai dažnai nepasako, kad iš viso sąraše yra 20 000 universitetų. O kai neseniai atliko vertinimus pagal specialybes, tai mes su A. Smetona galime pasigirti, kad dvi universiteto specialybės patenka į 251 ir iki 300 vietos (tiksliai nepamenu). Tai fizika ir šiuolaikinės kalbos. Todėl dabar, kai ateina į dekanatą ir prašo pažymos, kad nori važiuoti į užsienį, tai mes klausiame: kur važiuosi? Jeigu ten pagal reitingus fizika aukščiau už 250, prašom, o jeigu žemiau – nėra ko lakstyti.

Apie sugrįžtančius po studijų užsienyje. Gerai, kai sugrįžta tik apsigynę disertacijas. Bet jeigu dirba ten ilgiau kaip 30-40 metų, tai tokie grįžtantieji tik norėtų pasirodyti patriotais. Realiai jie yra „tarsi išsunkti vaisiai“, fizikoje tokių metų jai retai kas daro atradimus.
Buvo paminėti lazeriai. Kaip yra skirtingų lygių mokyklos, taip ir verslas yra skirtingo lygio. Kai prieš kokį dešimt metų buvo kalbama apie aukštąsias technologijas, tai mes juokdavomės, kad tokių Lietuvoje nėra. Dabar jau yra. Aš paminėčiau lazerius, telekomunikacijas, informacines technologijas, bioinžineriją ir dar alternatyvi energetika. Visų garsiųjų lazerių firmų Lietuvoje vadovai yra Fizikos fakulteto auklėtiniai. Dabar jie koreguoja universiteto studijų programas, pateikdami vertingų pasiūlymų bei pageidavimų. Panašiai yra ir su telekomunikacijomis – firmų pageidavimu atsirado naujas kursas „Antenų sistemos“, verslininkai net profesorių iš užsienio padėjo surasti, nes pas mus nėra specialistų. Taigi, universiteto fizikų ir verslo bendravimas – kaip gatvė su dvipusiu judėjimu.

Dr. Vida Petrylaitė.
Atstovauju statistiškai nelemtą teisininko profesiją, kur po baigimo didelė dalis neturi darbo. Džiaugiuosi, kad VU teisininkai ten nepatenka. Negaliu sutikti, kad reikėtų riboti visų studentų darbinę veiklą. Dauguma mūsų studentų pradeda dirbti ketvirtame kurse, dirba pagal būsimą specialybę. Tai idealu, atlikdami praktinį darbą sužino daugiau, negu sėdėdami auditorijose. Tik svarbu, kad darbas būtų ne picų kepimas. Oficialiai praktikai skiriami 4 mėnesiai yra tikrai per mažai. Ir valstybinis reguliavimas atsilieka, nes ir savanoriškai negalima prailginti praktikos laiko.

Turiu paminėti, kad ir verslas turėtų būti sąžiningas. Nes priima studentą 1 val. per dieną, o dirba kaip už etatą. Tik iš abiejų pusių sąžininga sutartis motyvuoja.


Kas ir kaip gali padėti profesijos pasirinkime?

Renata Petrenkienė, Šilutės pirmosios gimnazijos mokytoja.
Papasakoti viską, ką veikia Gimnazijos ugdymo karjerai centas užimtų daug laiko. Tačiau diskusijos tema labai siejais su mūsų veiklos tikslais: mokinio, mąstančio apie savo studijas, jas pabaigus ketinimas grįžti į namus bei gilesnė pažintis su būsima profesija jau mokantis.
Paskutiniais metais karjeros ugdymas turi naują kryptį – tai ryšiai su darbdaviais. Mūsų gimnazija yra sudariusi bendradarbiavimo sutartis su „Pamario“ laikraščio redakcija, Šilutės ligonine. Noriu padėkoti čia esančiam P. Skutuliui ir ligoninės vyr. gydytojui Dariui Steponkui, kurie skiria daug asmeninio laiko bendraudami su gimnazistais, aiškindami ir rodydami būsimo darbo niuansus. Tai ypač aktualu būsimiems medikams. Verta paminėti ir tokį pavyzdį (kuris atitinka tai, ką minėjo doc. A. Smetona), kad projektavimo įmonė „Nemuno deltos projektai“ prieš kelis metus buvo atvykusi į gimnaziją, išsirinko gimnazistą, mokėjo jam už studijas, ir šiuo metu tai yra vienas iš geresnių firmos darbuotojų.

Man diskusija padėjo pasitikrinti ar teisinga kryptimi einame dirbdami su mokiniais karjeros srityje. Gal tas terminas „karjera“ ir nelabai tinka pradiniame profesijos pasirinkimo etape, bet sugrįžtantys studentai sako, kad gimnazija buvo pradinė stadija, padėjusi jiems atrasti save.

Audronė Stasiulienė, Šilutės Vydūno gimnazijos mokytoja.
Visos gimnazijos daro tai, ką minėjo mokytoja Renata. Tik gaila, bet ne visi Šilutės darbdaviai noriai įsileidžia į įmones. O jeigu įsileidžia, tai negali visko parodyti, nes nėra norminių teisės aktų ir sudėtinga ko nors nepažeisti, kad moksleivis galėtų pusę dienos praleisti įmonėje, būti darbuotojo šešėliu ir susipažinti su profesija iš arčiau.

Dr. A. Smetona. Jaunų žmonių ugdyme svarbus mokytojo vaidmuo. Kažkada dirbau Kaune mokykloje. Ateina vaikelis susivėlęs, raktas ant kaklo pakabintas. Tėvų nemato, nes kai atsikelia – jų jau nėra, kai grįžta – dar nėra, o kai tėvai pasirodo, jis jau pavargęs ir nori miego. Tas vaikas įsikibęs į mokytoją kaip į artimiausią žmogų. O dabar, ar daug pasikeitė situacija? Į užsienį uždarbiauti išvažiavusius tėvus vaikams atstoja kas: mokytojai, seneliai ar kaimynai? Mokykla tampa socialine įstaiga.

Bet šiandien daug nusivylusių gyvenimu mokytojų. Mokiniams jie net pasako: „Lėkite iš Lietuvos neatsigręždami…“ Tai kokios gali būti kalbos apie grįžimą? O iš kur atsiras jaunų pedagogų, kas jam parodys dėmesį? Einu praeitą savaitę aplinkui Švėkšnos gimnaziją. Šalia yra mokytojų namas. Mokytojai butus gavę prieš 50 metų. Atvažiuoja dabar jaunas žmogus – namas užimtas.

Prieš 20 metų mokymo programos neskatino skaityti knygas, todėl nenuostabu, kad užaugo karta, nutolusi nuo literatūros. Tuo tarpu renkantis studijas aukštojoje mokykloje rekomendacija tik viena – skaityti geras knygas.

Prof. A. Vaišnys. Vis dėlto klausimas, ar grįžti po studijų į namus, yra labai sudėtingas. Atsakant į jį svarbus ir tėvų požiūris. Ar jie skatina savo vaikus grįžti, nutraukia finansavimą pragyvenimui Vilniuje? O gal nuomoja, perka jiems butus sostinėje? Paskambina tik tam, kad pasitikrintų ar dar studijuoja? Taigi, atsakymo reikėtų ieškoti tarpusavio santykiuose.

Laima Spirgienė, Šilutės pirmosios gimnazijos direktorė.
Pritariu, kad visko pradžių pradžia yra šeima. Tai gal ir darbo birža turėtų dirbti ne su tais minėtais 35 tūkstančiais nemotyvuotų jaunuolių, o atsigręžti į šeimas, kad nemotyvuotų bedarbių armijos ateityje nepapildytų dar tiek pat.

Prof. R. Petrauskas. Bet negalima šeimos išskirti iš konteksto ir kažkaip auklėti. Čia jau prasideda nuo mūsų visų: kas vyksta žiniasklaidoje, viešoje erdvėje, kokie žodžiai vartojami ir visa kita. Čia buvo paminėti geri pavyzdžiai, kai verslas prisideda prie švietimo. Bet kiek tai sudaro procentais? Labai mažai. Visi kiti moksleiviai laisvai renkasi. Viena yra kalbėti su 16-mečiu, o visai kita su gimnaziją baigiančiu 19-mečiu. Yra daug veiksnių, kai sudedu viską tai netikiu dabartinės darbo biržos įtaka bei nauda.

Antanas Balvočius. Šilutiškis valstybės tarnautojas, informacinių technologijų specialistas.
Apie savęs sukūrimą. Čia yra ilga grandinė: šeima, mokykla, bet universitetas labai svarbus etapas, nes paskutinis prieš darbinę veiklą. Aš tai neįsivaizduoju, kad mokiausi matematikos, programavimo kalbų, bet baigęs einu dirbti miškininku. Dabar stojantieji pildo prašymus ir nurodo visiškai nesusijusias studijas: pirmu numeriu įrašo kokią fiziką, jeigu nepasiseks antroje vietoje miškininkystė, o jei ir ten ne – tada dar kokia vadyba ar kažkas. Tai ko toks žmogus vertas? Kas jam taip patarti sugebėjo? Įdomu, ar daromi kokie tyrimai, palyginimai, kaip susiję pasirinkimai vienas su kitu? Panašu, kad vertybe yra tapęs pats aukštojo mokslo diplomas, o ne konkreti specialybė.

Dr. R. Prapiestienė. Pastebiu, kad prieš 10-15 metų buvusieji ir šiandieniniai studentai labai skiriasi. Darosi sudėtinga prakalbinti, ką nors paskaitoje aptarti. Paklausei – atsakė, bet apibendrinimo ar diskusijos nėra. Gal negerai, kad mokyklose vertinimas jau yra be kalbėjimo, atsakinėjimas tik raštu.

Liudvikas Genys, Žemaičių Naumiesčio gimnazijos direktorius.
Mokykloje pagrindiniai žinių patikrinimo darbai – testai. Vystoma regimoji atmintis. Kaip vertinamas mokyklos darbas? Irgi pagal testų rezultatus. Kai sudarinėja mokyklų reitingus, tai skaičiuoja kaip išlaikė egzaminus, bet niekam neįdomu, o kiek mokykla išleido gerų žmonių. Čia kaip vairavimo mokykloje: nesvarbu, kad eismo taisyklių nežino, svarbu, kad testą išlaikė. O vairuoti ar moka?
Buvo vykdomas projektas „Ugdymas karjerai“. Mokyklos gavo lėšų, įsteigė kas 0,5 kas 0,25 etato. Pirmiausia, ką gali nuveikti tokiu krūviu dirbantis, ir dar finansavimas tik pusei metų? O iš kokių lėšų pradėtą darbą tęsti jai niekam neįdomu...

Dr. A. Smetona. Užmirštama, kad testas yra tik žinių tikrinimo, bet ne mokymo priemonė. Aš buvau vienas iš tų, kuris siekė, kad lietuvių kalbos egzamine būtų atsisakyta interpretacijos, o atsirastų samprotaujamasis rašinys. Bet kiek nelaimingų!
Ir visada sakiau, kad net ir matematikos ar gamtos kontroliniame darbe jeigu daromos rašybos klaidos (nėra nosinių, kablelių ar pan.) turi būti mažinamas pažymys.


Kas netilpo po „stogeliu“.

J. Jaunius. Karjeros samprata. Manau, kad šios diskusijos rėmuose ši sąvoka vartojama ne tiesiogine prasme kaip sėkmingas kilimas pareigose, bet kaip galimybė įsigyti specialybę, kuri garantuotų tinkamas pragyvenimui pajamas.

Apie visuomenės požiūrį į profesiją. Žmonės su aukštuoju išsilavinimu ne visada sugeba pasakyti, kad atlyginimas per mažas, kad už tiek jie nedirbs. Tai ir lieka kalbėti apie karjerą, nes postas garantuoja didesnes pajamas. O štai mokyklą vos baigęs, bet plyteles gerai klijuojantis meistras gali pasakyti, kad be 20 € už valandą jis nedirbs – ir mes mokame jam. Arba kitas pavyzdys. Žurnalistais tampa neturėdami jokio specialaus išsilavinimo, o štai vandens ar šilumos tiekimo įmonėje skaitiklius keičiantis darbininkas negali varžtų sukioti, jeigu jis neturi specialaus sertifikato. Tai akivaizdūs prasilenkimai su logika, bet niekas neprieštarauja.

Regina Kulpienė-Jaunienė. Šilutiškė medikė.
Negaliu nepaminėti vieno pavyzdžio. Darželyje viena auklėtoja pastebėjo, kad nauja grupė labai skirtingų šeimų vaikai. Ji pradėjo su visais tėvais ir vaikais pasisveikinti „Labas rytas“, išleisdama su visais atsisveikindavo. Pradžioje į ją žiūrėjo su nuostaba, bet po kelių bendrų grupės renginių į veiklą įsijungė ir seneliai. Kai ši grupė baigė darželį, tai parodė gražų spektaklį, tėvams šventėje nereikėjo alkoholio, o tos grupės pagrindu sudaryta klasė ir baigdama pradinės mokyklos 4 klases buvo geriausia mokykloje. Vadinasi, dėkokime auklėtojai, kuri nenuleido rankų, bet savo darbą stengėsi atlikti ne siaurai valdiškai, o kuo geriau. Manau, kad pirmiausia turime pažvelgti į save.

Mane neramina, kad šiandien klesti grožio, jaunystės kultas. Akcentuojamos žinios, bet neliko nuostatos, kad mokomės visą gyvenimą. Kalbame apie dvigubą moralę, sakome, kad kažko nepadaro valstybės politikai. Bet jeigu valstybė – tai mes, noriu paklausti: ar moralė nepriklauso ir nuo aukštųjų mokyklų pozicijos?

Prof. A. Vaišnys.
Dėl žurnalistų. Toks reguliavimas yra siūlomas, bet įstatymų leidėjai bijo žiniasklaidos savininkų. O darbininkų nebijo, tai ir sugalvoja visokių apribojimų.
Apie moralę ir aukštąsias mokyklas. Kai reikėjo steigti aukštąsias mokyklas, tai buvo pateikti humanistiniai, iš esmės teisingi, bet neproporcingi, neapgalvoti sprendimai. Šiandien svarstoma, ką daryti. Uždaryti kai kurias aukštąsias mokyklas – nepopuliarus sprendimas, joks politikas nesiims tokios atsakomybės. Gal tiesiog leisti nusibaigti…
Ką daryti? Visuomenė neturėtų toleruoti tokių dalykų. Kai politikas ar turtingas verslininkas susitikimuose kalba, tai klausimai yra tik jam patogūs, suderinti. Kas turi užduoti nepatogius klausimus? Visuomenė, susitikimuose dalyvaujantys.

Prof. V. Balevičius. Noriu paminėti ir teigiamų požymių. Studentai pas mus jau netoleruoja nusirašymo, praneša. Kodėl? Jie masto taip: jis nusirašys, gaus gerus pažymius ir turės stipendiją, paskui geresnį darbą gaus. Bet jeigu jis žioplesnis už mane? Manau, yra požymių, kad  situacija gerėja.


Diskusija vyko rugsėjo 24 d., užrašė Jonas Jaunius
Diskusijos fragmentai buvo išspausdinti laikraštyje „Pamarys“, 2015 m. spalio 2 d., „Pamaryje“ užrašė ir fotografavo Laima Putriuvienė

 

Informacija atnaujinta: 2015-10-29 20:38:45

Straipsnio komentarai



Redakcija pasilieka teisę šalinti necenzūrinius, nekultūringus ir neetiškus skaitytojų komentarus, kaip ir tuos, kuriais skatinama visuomenės grupių nesantaiką, šmeižiami ar įžeidinėjami žmonės, o duomenis apie tai Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka perduoti teisėsaugos institucijoms.
Komentarų nėra. Parašyk komentarą pirmasis!