Uždaryti langą

Paskelbti informaciją

Informaciją į žinyną, bei nuomonių kaleidoskopą galite pateikti el. paštu info@infopamarys.lt arba užpildę žemiau pateiktą formą.
Publikacija skirta:
Antraštė/pavadinimas:
Nuotrauka:
Jūsų vardas:
El. paštas:
- internetinė Šilutės enciklopedija
2019-09-20 12:36
Filtruokite pagal abėcėlę:
Paskelbti informaciją

Apie valstybinę kalbą

Apie valstybinę kalbą

Ar lietuvių kalba Lietuvoje tebėra valstybinė?


Komentaras - po gauto komentaro.

Radau šio straipsnio komentarą. Nelabai ir tikėjausi, nes diskusija paviešinta jau vos ne metai. Bet dėkui.
Norėjau siuntėjo kai ko paklausti, paprašyti patikslinti savo mintis, ar klausimą. Bet...
Komentaro autorius nurodė neegzistuojantį el. adresą (bent jau mano laiškas grįžo be atsako). Atrodo, nieko blogo neparašė, o nedrįsta prisistatyti.
KO BIJOME?


Diskusija buvo spausdinta laikraštyje "Pamarys", 2015 m. lapkričio 17 d.

Šilutėje, kaip ir visoje Lietuvoje, buvo renkami parašai, palaikantys įstatymo projektą dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pasuose. Parašai surinkti, įstatymo projektą Seimas privalės svarstyti. Bet ar tikrai suvokiame apie ką ir dėl ko ginčijamasi? Diskusijoje dalyvavo klubo nariai Irena Arlauskienė, Marijus Budraitis, Tatjana Frišmantienė, Jonas Jaunius, Birutė Servienė ir Petras Skutulas. Šios diskusijos pranešėja buvo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja-ekspertė Irena Arlauskienė, kuri prieš mėnesį papildė diskusijų klubo gretas.


Istorinės pastabos

Irena Arlauskienė. Kokia kalba kalbėjo mūsų kunigaikščiai? Istorijos šaltiniuose užfiksuota, kad jie kalbėjo vadinamąja viduramžių lietuviška kalba. Oficialiems dokumentams naudotos lotynų, rusėnų kalbos, o po Liublino unijos įsigalėjo lenkų kalba. Taigi, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė neturėjo vienos savo kalbos. Įprasta, kad valstybės formavimosi pagrindą sudaro papročiai, teritorija ir kalba, o lietuviai šiuo požiūriu turėjo įdomią valstybę. Čia jau istorikai galėtų rimčiau pasakyti, kokia to įtaka valstybės raidai, kokie galimi tokios situacijos padariniai.

Sąjunga su Lenkija atidarė vartus lenkiškai kultūrai ir kalbai skverbtis į Lietuvą. Galima būtų išskirti du aspektus: lenkinimas valdymo keliu ir konfesinis spaudimas. Kad LDK visi svarbiausi raštai buvo lenkiški, vertė didikus mokytis lenkų kalbos. Tačiau lietuvių kalba iš gyvenimo buvo stumiama ir kitais būdais. Pavyzdžiui, XVIII a. pabaigoje Edukacinė komisija nutarė, kad reikia pereiti nuo mokymo lotynų kalba prie nacionalinės kalbos, tačiau Lietuvoje šis nutarimas nebuvo įgyvendintas, lietuvių kalba iš karto buvo išbraukta, paniekinta. Įtakos turėjo ir tai, kad Lietuvai apsikrikštijus, pirmieji dvasininkai taip pat buvo iš Lenkijos, nes lietuvių, baigusių reikiamus mokslus ir įšventintų į kunigus, dar nebuvo. Skaudžiausia, kad dvasininkai buvo arčiausiai paprastų žmonių, jie buvo savotiški kultūros nešėjai. Deja, ne lietuviškos…
Manau, kad geriausiai ta situacija yra atspindėta V. Krėvės dramoje „Skirgaila“. Situacija buvo tokia, kad Vilniaus jėzuitai XVII–XVIII a. jau tikslingai siekė, kad Vilniuje būtų bent vienas lietuviškai pamokslus galintis sakyti šventikas, nes dauguma kunigų šios kalbos nemokėjo.
Dar vienas įdomus faktas, kad po 1831–1833 metų sukilimo slapta veikė ne tik lietuviškos, bet ir lenkiškos mokyklos. Lietuvos dvarų nutautėjimą aiškiai pavaizdavo Šatrijos Ragana „Sename dvare“.

O kaip lietuvių kalba išliko, arba kaip ji susikūrė? Nes vien kalbėti nepakanka: jeigu nebus rašto, kalba neturi galimybės išgyventi. Nekalbėsiu daug apie M. Mažvydo katekizmą, nepasakosiu plačiai apie M. Daukšos ar K. Sirvydo lietuvių kalbos raštus. Aišku tik viena, kad jie buvo labai svarbūs to meto bajorijai, kuri turėjo susivokti: o kas mes tokie? Matyt buvo kažkas stipriau už valdžią, nes jeigu bendrą valstybę lietuviai ir lenkai turėjo, tai bendros nacijos nesukūrė.
Pirmoji lietuviška abėcėlė pateikiama Mažvydo „Katekizme“. Pamatinis lietuvių kalbos žodynas yra 5 tūkstančių metų senumo. 20 tomų Didysis lietuvių kalbos žodynas buvo rengtas 100 metų, pradėtas dar Kazimiero Būgos. Tačiau tikras kalbos renesansas ir norminimas prasidėjo tik XIX a. pabaigoje, o užbaigtas jau po 1918 metų, kai lietuvių kalba pradedama vartoti oficialiai.

Vadinasi, gramatine savo forma mūsų kalba viena iš jauniausių. Skirtingų mokslininkų siūlymu lietuvių kalboje atsirado: pasiskolintos ą, ę, č, š ir ž, pagal analogiją sukurtos į, y, ų, ū, ė, ir panašiai. Kuriant raides, išlaikytas pagrindinis principas: kaip tariame, taip ir rašome. Taigi, mūsų kalbos garsams žymėti raides pritaikėme ne iš karto. Lietuvių kalba – moteriškos giminės: graži, skambi, bet kaip moteris kartais sunkiai suprantama. Tai lyg poezija ir matematika kartu sudėjus.

Petras Skutulas. Atsinešiau į diskusiją laišką, kurį prieš 130 metų (1885 m.) bitėniškiui Martynui Jankui parašė Jonas Tyla iš Vilniaus (šis laiškas iš Martyno Jankaus rinkinio „AUSZROS  ARCHYVAS“, 2011 m. sudarytas Domo Kauno ir Audronės Matijošienės).
Kaip jis skamba ir kaip parašytas – pateikiu skenuotą variantą. Parašyta lietuviškai, bet nelengvai besuprantama. Tik iš prirašyto adreso tampa aiškiau, kad laiškas atkeliavo iš Vilniaus, kuris tuo metu priklausė Rusijai, tai laiško autorius net savo vardą ir pavardę adrese surusino…
Iš šio rašto matome, kad dar visai neseniai, prieš 130 metų, lietuvių kalba dar nebuvo susiformavusi, daug raidžių ne tokios, žodžių rašyba kitokia. Per gana trumpą laiką mūsų kalba pasikeitė iš esmės. Nors lietuvių kalbos šaknys labai senos, bet pati kalba, rašytinė jos forma tebėra labai jauna, neturi nei 100 metų. Manau, kad ji yra patobulėjusi, išgryninta ir gerokai lietuviškesnė negu kada nors yra buvusi.

Mane liūdina, kad dabartinio jaunimo tarpusavio SMS žinutės menkai kuo skiriasi nuo 130 metų senumo Jono, arba Ivano, Tylos laiško…


Kalba – būdas bendrauti

Marijus Budraitis. O kuri pasaulio kalba yra pati gražiausia? Aš manau, kad kiekvienam gražiausia yra jo gimtoji kalba. Mes manome, kad lietuvių kalba yra gražiausia ir tobuliausia, ir aš su tuo sutinku.
Ar kalba serga? Manau, kad ne. Tai kodėl staiga kažkas nori pradėti ją gydyti? Kai pasižiūri, kiek yra tų „gydytojų“, kurių kiekvienas turi savo receptus, truputį darosi nejauku. „Gydytojai“ ateina ir nueina, o kalba lieka tokia, kaip ja kalba paprasti žmonės.

Kodėl turime klausyti reformatorių, kurie siūlo naujas taisykles? Kas pasakė, kad jų siūloma taisyklė yra absoliučiai geriausia? Pakalbinkime kokią močiutę – jos kalboje rasime žodžių, kurių kirčiavimas pagal taisykles keitėsi net kelis kartus. O taisyklės atsiranda, kai kažkas apsigina disertaciją…

Bet močiutė ir jos kaimynai vis tiek kalba taip, kaip išmoko užgimę. Taigi, revoliucionieriai kalbos tvarkytojai lenktyniauja tarpusavyje, o mes turime atsilaikyti tiems vėjams. Nors būna, kad žmonės pakelia rankas, priima siūloma naujoves.

Aš manau, kad nieko nereikia daryti, nes kalba neserga.

 

Jonas Jaunius. Pagal šios dienos temą aš išskirčiau du aspektus. Pirma, tai paprastų žmonių požiūris: kaip jie patys vartoja ir gerbia savo kalbą. Antra: kokia yra oficialioji, teisinė situacija.

Lietuvių kalbos kasdienis vartojimas man asmeniškai atrodo rimtesnė problema, negu trijų raidžių naudojimas arba nenaudojimas. Petras jau minėjo SMS žinučių kalbą, bet ar daug rasite inteligentų, kurie rašydami žinutę varginasi parašyti su lietuviškomis raidėmis? Daugelis rašo šveplai. Iš angliško pavadinimo You Tube pasidarėme absurdišką naujadarą Jutūbas (ar Jūtubas?) – ir tai vartoja ne tik vaikai. Gimnazijose net mokytojai pasidžiaugia, kai moksleivių sukurtas filmukas kokiame nors  socialiniame tinkle surenka daugiausiai „laikų“ (nuo angliško Like – patikti). Vadinasi, mes visi savo kasdienėje kalboje turime galvoti apie valstybinę kalbą, ir tada, kaip sakė Marius, tie pseudodaktarai nebus baisūs. Bet jeigu skubėsime, vartosime svetimus trumpinius, jokie abėcėlės draudimai kalbos neišsaugos.

Istoriškai daug metų mūsų kalba buvo lenkinama, rusinama. Bet mūsų krašte asmenvardžiai buvo ir vokietinami.

Petras Skutulas. Pastebėsiu, kad dažnai lietuvininkai be jokio valdžios spaudimo savo pavardes vokietino, nes jie taip suvokė savo vietą ir galimybes to meto visuomenėje. Kaip LDK bajorai lenkėjo, taip čia vokiečių įtaka darė savo.

Jonas Jaunius. Tai ir sakau, kad viskas nuo paties žmogaus priklauso. Ir šiandien niekas neverčia, bet mūsų krašte yra moterų, kurios ieško būdų, kaip teisėtai pasikeisti vardą Ela į Ella, Nelė – į Nellė. Bet jų vardai su dviem priebalsėmis tikrai nėra lietuviški.

 

Tatjana Frišmantienė. Esu rusakalbė, tai nelabai turiu ką pasakyti dėl lietuvių kalbos valstybingumo. Bet galiu papasakoti, kaip aš mokiausi lietuvių kalbos. Gimiau Estijoje. Užrašant mano pavardę ten problemų nebuvo, nes estų abėcėlėje yra reikalingos raidės. Atvažiavau į Lietuvą ir kilo klausimas: kaip lietuviškai užrašyti savo pavardę, nes man trūko raidžių tam tikriems garsams. Pamaniau: kokia čia kalba, jei net kai kurių raidžių neturi? Man ir vyras sakė: „Negalvok – kaip girdi, taip ir rašyk.“ Bet kaip tai padaryti, jeigu žmonės kalba skirtingai?

Iš pradžių gyvenome Jurbarke. Ten vienokia tarmė. Paskui Šilutė – vėl kitaip kalba. O kai dar išgirdau žemaitiškai, tai pamaniau, kad niekada neišmoksiu lietuvių kalbos… Taip ir jaunimas, jie bendrauja netaisyklinga, savotiška tarmiška kalba.

Nors dabar problemų dėl kalbos neturiu, manau, lietuvių kalboje trūksta pagarbaus kreipimosi į vyresnį, bet artimą žmogų. Aš labai ilgai nežinojau, kaip kreiptis į savo anytą. Žinau, kad lietuviai dažnai vadina tiesiog mama, bet man ji juk nėra mama…

 

Valstybinė kalba

Birutė Servienė. Kalba – valstybės simbolis. Ar simboliai taip lengvai keičiami? Juk yra mokslininkai, kalbos tvarkytojai, negi jiems trūksta drąsos pateikti aiškų sprendimą? Sutinku su Mariumi. Daug metų buvo mėnuo gegužis, pasakė – reikia kirčiuoti gegužė. Bet ar prigijo, ar vartojame? Ne. Tai gal ir nereikėjo to pakeitimo.

Kalba su savo atributika, raidynu, rašybos taisyklėmis, viešosiomis vartojimo normomis, tai valstybės pamatas – ir ji negali būti nei ekonominių, nei politinių derybų objektas. Manau, kad tai, kas šiandien vyksta dėl lenkiškų pavardžių rašymo, yra tiesiog politikavimas, suradus jautrią visuomenei temą. Politikams gal reikėtų pasimokyti iš šio krašto istorijos.

Šilutės muziejuje yra dokumentai, kurie rodo, kad lietuvininkai rašydavo prašymus leisti melstis lietuviškai, ir valdžia atsižvelgdama nustatydavo laiką, kada bus lietuviškos mišios, o kada vokiškos. Sprendimą visada galima rasti, tik reikia norėti.

Tikiu, kad mūsų kalba yra valstybinė, tik mums trūksta valstybinio kalbos orumo.

Dėl kasdienio kalbos vartojimo reikia ir valstybės sujudimo, juk neliko nei radijo, nei televizijoje jokių kalbos valandėlių, daug svetimybių viešose iškabose. O už dabartį esame visi atsakingi, reikia mūsų pačių pastangų ir viešoje vietoje ir skaitmeninėje erdvėje. Kiek knygų išleidžiam, kur nėra jokio kalbos redaktoriaus, ir skaitydamas matai klaidas, skurdumas.

 

Jonas Jaunius. Jeigu būtų priimtas dabar užregistruotas įstatymo projektas, numatantis, kad mūsų abėcėlę sudaro 32 raidės, tai būtų pirmas kartas, kai kalbos gramatikos dalykus reguliuotume įstatymu. Ar to tikrai reikia? Čia sutinku su Mariumi, kad svarbus klausimas: ar siūlytojai yra absoliučiai įsitikinę savo teisumu? Iki šiol nebuvo, nereikėjo – ir gyvenome. Aš manau, kad vykstant mokslininkų kalbininkų diskusijai, šią tema pasigavo politikai, o visuomenė pasidavė šiai bangai, užkibo ant politikų kabliuko. Šnekant apie kalbos, kaip valstybės pagrindo saugojimą, noriu paminėti, kad teisės negerbimas taip pat neprisideda prie valstybės stiprinimo.


Tai, kas netilpo spaudoje - arba dėl ko ginčijamės?

Jonas Jaunius: Kai pradėjau galvoti apie šiandienos mūsų diskusiją, tai pirmas man kilęs kausimas buvo: o kur, kokiu dokumentu įteisinta mūsų abėcėlė? Jeigu kyla diskusija, kad reikia vienas raides leisti, kitų neleisti, tai kaip yra nustatyta dabar? Pasirodo, nėra jokio teisės akto, ir taip ne tik Lietuvoje. Abėcėlės sudarymas, jos tvarkos nustatymas yra grynai mokslinis reikalas. Taigi, svarbiausiais dokumentas, kuriame surašyta, kas yra lietuvių kalbos abėcėlė – tai Dabartinės lietuvių kalbos gramatika (išleista 1997 metais). Kaip mokytoja ir pasakojo, abėcėlė kito pagal atskirų mokslininkų siūlymus, manau, nemažai rastume ir atmestų pasiūlymų. Štai ir M. Mažvydo katekizme buvo įrašytos Q bei X raidės, kurių vėliau neliko, bet tada nebuvo J raidės.
Kitas mane sudominęs klausimas: o kaip senovėje asmenų vardai buvo užrašomi skirtingose kalbose? Geriausiais palyginimas – Biblijoje minimi apaštalų vardai. Štai vardas Jonas yra rašomas: lotyniškai Ioannes, prancūziškai Jean, angliškai John, vokiškai Johannes, ispaniškai Juan, ir t.t.. Jeigu laikysime, kad po Europą plito lotynų kalba užrašyta Biblija, tai matome, kad lotyniška šaknis Ioan nelabai keitėsi. Panašu, kad nežinodami kaip užrašyti svetimą vardą jį tiesiog perrašydavo tais pačiais simboliais, nors taria kiekviena tauta skirtingai. Vadinasi, istorija lyg rodo kelią, kaip spręsti kitos kalbos asmenvardžio užrašymą: rašykime originalia kalba, tik paklauskime kaip tariama. O dabar norime daryti priešingai: nežiūrėti į originalią rašybą, bet užrašinėti pagal tarimą. Ir dar galūnę sulietuviname, tai gauname, kad Šilutės dvarininkas ir mecenatas Hugo Sheu patapo Šojus. Tik atvykę giminės nesupranta, kodėl jų pavardė iškraipyta.

Dėl vietos stokos nevardinsiu visų galiojančių teisės aktų, bet aš juos pasitikrinau, ir sakau, kad šiandien Lietuvoje yra leidžiama vartoti Q, W ir X raides. Tai ir LR Aukščiausiosios Tarybos 1991 metų nutarimas, ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK), ir Dabartinės lietuvių kalbos gramatika (Gramatika). Esmė ta, kad juos galima vartoti nelietuviškuose žodžiuose, ypač svetimos kilmės asmenvardžiuose.

Irena Arlauskienė: Dabartinių ginčų dėl lenkiškų raidžių vartojimo kontekste noriu paminėti akademiko Z. Zinkevičiaus straipsnį, kuriame parodoma, kaip atsirado lietuviški vardai ir pavardės. Jis teigia, kad lenkų kalba Lietuvoje yra atneštinė, o ja kalbantys yra tik lenkiškai kalbantys lietuviai. Požiūrių ir nuomonių tikrai yra daug. O kai paskaitau apie istorinių faktų skirtingą interpretavimą, kartais net melagingą iškraipymą, tai aš nežinau, ar įteisinus lietuvių kalbos abėcėlėje Q, W ir X raides, mes išgelbėsime tuos „gražius“ lietuvių ir lenkų santykius?

Daug klausimų kyla, kai paskaitai įstatymo projekte, kad nelietuviška pavardės forma bus galima tik pagal turimus dokumentus. Bet ką darysime su okupacinių SSRS, Pilsudskio Lenkijos ir Trečiojo reicho valdžių išduotais dokumentais? Jeigu pripažinsime tuos dokumentus kaip pagrindą pavardės ar vardo rašybai, tai lyg pripažinsime patį tokios valdžios teisėtumą.

Daugybė garsių žmonių yra pasakę gražių žodžių apie lietuvių kalbos senumą, archajiškumą, jos išsaugojimo svarbą. Bet kuri kalba kinta dėl naujų technologijų, dėl pasaulio atvirumo – ir tai yra normalu. Bet nemanau, kad normalu yra tiesiog sugalvoti ir pakeisti abėcėlę. Manau, kad daugelis bus skaitę Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos fakulteto dekano A. Smetonos straipsnį, ir aš tikrai su daugeliu jo teiginių nesutinku.

Jonas Jaunius: Dėl kai kurių teiginių, kuriuos mes greitai pasigauname ir aklai kartojame.
Sakoma, kad doc. A. Smetona nėra didžiausias autoritetas, nes įstatymo projektą dėl abėcėlės nustatymo pasirašė daug mokslo žmonių. Sutinku, kad visuomeninio judėjimo TALKA iniciatyvą palaikė nemažai garbių mokslo žmonių. Bet ar VLKK dirba mažiau garbingi asmenys, ar Gramatiką parašė ne mokslo atstovai?
Sakoma, kad jeigu leisime vartoti nelietuviškas Q, W ir X raides, tai bus galas lietuvių kalbai. Manau, kad galas bus jeigu mes buityje jos negerbsime. O dėl tų trijų raidžių tai nieko leisti nebereikia – jos jau dabar yra teisėtai naudojamos.

Sakoma, kad neleiskime į abėcėlę įrašyti naujų raidžių. Tai gandas, nes jokio projekto dėl lenkiškų ar lotyniškų raidžių įteisinimo, abėcėlės papildymo nėra, yra tik pačių lenkų norai. Visi esami įstatymų projektai kalba tik apie Q, W, X raidžių naudojimą rašant asmenvardžius pasuose.
Dėl teisinio nesusipratimo. Jeigu judėjimo TALKA gretose yra teisininkų, tai kodėl jie apsiriboja vieno įstatymo projekto pateikimu ir nesiūlo panaikinti esamų įstatymų, kurie prieštarauja teikiamam projektui. Suprantate, koks bus teisinis kazusas. Yra siūloma nustatyti, kad lietuvių kalboje naudojamos tik 32 raidės, bet tai bus įrašyta tik Lietuvos Respublikos asmens tapatybės kortelės ir paso įstatyme. Tai yra įstatymas, skirtas tik tam tikro tipo dokumentų pildymo tvarkai nustatyti. O visose kitose gyvenimo srityse galios Gramatika, galios 1991 metų Seimo nutarimas ir 1997 metų VLKK nutarimas, kur tos raidės numatytos ir leistos naudoti.

Ir kaip pavyzdys – kelios pavardės, kurias galima rasti Prezidentų V. Adamkaus ir D. Grybauskaitės pasirašytuose dekretuose dėl pilietybės suteikimo: Viktoriia PROKOPAVICHIUTE, Iolita TSVIRKAITE, Anzhelika DAUYOTENYE, Anželika LESZCZINSKIENE, Jevgenijs ŽUKS, Yevgeniy MITSKEVICHUS, Ruta YURYAVICHYUTE, Oxana ANTANAYTENE, Alexey GUZAS, Alenas FAINŠTEINAS (FAINSTEIN).

Mes turime blogą įprotį, kad daug metų europietiškus vardus į lietuvių kalbą vertėme iš rusų kalbos. Taip ir gavosi, kad lietuviškai Prancūzijos karaliai yra Liudvikas II arba Liudvikas XIV (pagal lotynišką variantą Ludovicus), o aktorius Lui de Fuinesas. Tačiau prancūziškai jų visų vardai yra Louis.
Manau, kad realiai tokio didelio triukšmo nereikėjo, visas šurmulys patogus politikams. Jie pakalbės, pasirodys, bet realiai sprendimo nepriims. Nes iki šiol – nuo pirmojo M. Mažvydo užrašyto varianto iki dabartinės abėcėlės – pakeitimai buvo daromi mokslininkų siūlymu, kad tiksliau raidėmis išreikštume lietuvių kalbos garsus. Politikų pasirodymas pirmą kartą istorijoje, tik kad jie nuo 1991 metų niekaip neišlukštena to rebuso.

Užrašė Jonas Jaunius, „Pamarys“


Komentaras - po gauto komentaro.

Norėjau siuntėjo paklausti: ar "gegužis" yra tarmiškas žodis? Valstybinės lietuvių kalbos komisijos jis įvardinamas kaip vartotinas bendrinėje kalboje.
Dėl tarmiškumo. Nemanau, kad jis kam nors užkliuvo, nes diskusija (ir mano pagrindinis dėmesys) buvo skirta valstybinei kalbai ir tuo metu svarstytam įstatymo projektui, kad įteisinti/ leisti/ neleisti vartoti QWX raides.
Norėjau paparašti, kad autorius patikslintų ar išplėstų savo komentarą. Manau, kad kažko nesupratome, nes tiesiog neįmanoma pažodžiui perrašyti visko, kas kalbėta, tai gal netiksliai išsireikšta. Bet...
Komentaro autorius nurodė neegzistuojantį el. adresą (bent jau mano laiškas grįžo be atsako). Atrodo, nieko blogo neparašė, o nedrįsta prisistatyti.
KO BIJOME?
Su pagarba - Jonas Jaunius

Informacija atnaujinta: 2016-09-05 23:38:10

Straipsnio komentarai



Redakcija pasilieka teisę šalinti necenzūrinius, nekultūringus ir neetiškus skaitytojų komentarus, kaip ir tuos, kuriais skatinama visuomenės grupių nesantaiką, šmeižiami ar įžeidinėjami žmonės, o duomenis apie tai Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka perduoti teisėsaugos institucijoms.
Gailutė, 2016-09-04
Keista diskusija: kalbėjimas tarmiškai pateikiamas kaip blogybė; anksčiau buvęs GEGUŽIS ne GEGUŽĖ... Ar diskusijos dalyviai skiria tarmę, šnekamąją kalbą ir oficialiąją kalbą (su kuria, matyt, nesusidūrė, kol neužėmė tam tikrų pareigų)?