Uždaryti langą

Paskelbti informaciją

Informaciją į žinyną, bei nuomonių kaleidoskopą galite pateikti el. paštu info@infopamarys.lt arba užpildę žemiau pateiktą formą.
Publikacija skirta:
Antraštė/pavadinimas:
Nuotrauka:
Jūsų vardas:
El. paštas:
- internetinė Šilutės enciklopedija
2019-11-23 04:13
Filtruokite pagal abėcėlę:
Paskelbti informaciją

Žydai Lietuvoje

Žydai Lietuvoje

Žydai Lietuvoje: draugiški kaimynai ar priešai?
(Diskusija vyko 2016-10-12)


Dar viena skaudi tema sudomino mūsų klubo narius. Kodėl lietuviai vieninteliai Europoje vadinami „žydšaudžių tauta“, nors žydų tautybės asmenys II pasaulinio karo metu buvo naikinami vos ne visoje Europoje? Kas nulėmė tokį lietuvių ir žydų bendravimą? Diskusijoje dalyvavo klubo nariai Irena Arlauskienė, Marijus Budraitis, Tatjana Frišmantienė, Antanas Čepys, Jonas Jaunius ir Petras Skutulas, svečio teisėmis dalyvavo mokytojas Anatolijus Žibaitis.

Antanas Čepys.
Aš manau, kad šia tema galima būtų diskutuoti ne kartą ir įvairiom plotmėm. Man ji pasirodė aktuali, nes Lietuvoje ši tema vėl sulaukė platesnio dėmesio. Dar 2012 metais išleistas Sigito Parulskio romanas „Tamsa ir partneriai“, kuriame pasakojama apie Kauno fotografo, priversto tarnauti esesininkui, asmeninį gyvenimą II Pasaulinio karo metu. Šiais metais pasirodė Rūtos Vanagaitės knyga „Mūsiškiai“, paskatinusi dideles diskusijas visuomenėje apie holokaustą bendrai ir žydų likimą Lietuvoje. Kas nutiko, kad kaimynas kaimyną šaudė, naikino brutaliausiais būdais? Taip, tai vyko fašistinės Vokietijos kariuomenei vadovaujant, bet kitose Europos šalyse tokio mąsto bendradarbiavimo tarp vokiečių ir vietinių nebuvo.
Niekas neabejoja, kad šias vienos tautybės žmonių masines žudynes visoje Europoje planavo ir organizavo vokiečių nacistai, bet kaip sako Liudas Truska: „apmaudu, kad į žydų kraujo jūrą tiesiogiai ar netiesiogiai įmerkė rankas ir tūkstančiai lietuvių, kad primą kartą per ilgaamžę tautos istoriją buvo suteptas lietuvio vardas.“ Ir tikriausiai labai skaudu pripažinti, kad nemaža mūsų tautiečių dalis dalyvavo šiose žudynėse. Mūsų istorikai sako, kad žudymuose dalyvavo apie 10000 lietuvių, pačių žydų vertinimu – prie jų išnaikinimo Lietuvoje prisidėjo apie 20-25 tūkstančiai mūsų tautiečių, tai matyt tiesa yra kažkur per vidurį, ir tai didelis skaičius.
Tai labai skaudus faktas, ir net praėjus pakankamai dideliam istorijos tarpsniui, tos temos vis dar buvo vengiama. Todėl gal jau laikas susivokti, o kas įvyko.

Be abejo, greta žudymo fakto galima šiek tiek pasiguosti, kad apie du su pusę tūkstančio lietuvių šeimų gelbėjo žydus. Gaila, kad šiandien neatvyko Audrius Endzinas, kurio seneliai Kaune karo metais bute slėpė žydus. Įdomiausia, kad tame pačiame name gyveno vokiečių karininkai, kurie apie tai žinojo ir tylėjo. Šiandien daugiau kaip aštuoniems šimtams lietuvių už žydų gelbėjimą yra suteikti Pasaulio teisuolių vardai. Ir jeigu norisi susitapatinti su tais, kurie gelbėjo žydus, tai ką daryti su tais, kurie šaudė? Manau, kad susivokus ir supratus priežastis, visuomenei bus tik sveikiau. Nes visada yra pavojus, kad nesuvokiant savo tautos klaidų, skaudžių pamokų, jos gali pasikartoti. O norint suvokti tam tikrą reiškinį ar įvykio priežastis, reikia apie tai kalbėti.

Norint suprasti holokausto priežastis verta trumpai pažvelgti į žydų istoriją Lietuvoje. Kai viduramžių Europoje dėl įvairių priežasčių žydai masiškai buvo išvaromi iš didžiausių to meto valstybių (1290 m. iš Anglijos, 1396 m. iš Prancūzijos, 1421 m. iš Austrijos, 1492 m. iš Ispanijos), tūkstančiai jų patraukė į Lenkiją ir tuometinę Lietuvos Didžiąją kunigaikštystę. Manoma, kad pirmieji žydai masiškai Lietuvoje nuolatinai gyventi atsikėlė XIV a., o jau 1388 m. Vytautas suteikė žydams pirmąją privilegiją, reguliuojančią jų santykius su valdovu bei katalikais. Žydai buvo paskelbti laisvaisiais Didžiojo kunigaikščio pavaldiniais. Nuo tada jie tapo mūsų bendruomenės dalimi, visada matomi, ir atskirais istoriniais laikotarpiais suvaidino nemažą vaidmenį.
Vėliau kiti valdovai suteikė žydams naujų privilegijų, kai kurios iš jų buvo įtrauktos į Lietuvos Statutus, tuo žydus išskiriant iš kitų LDK tautinių grupių. Tuo metu kai Europoje žydai buvo suvaromi į getus, Lietuvoje ir Abiejų Tautų Respublikoje buvo tolerantiška žydų atžvilgiu atmosfera, puikios sąlygos kultūros ir religijos puoselėjimui. Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras 1495 m. irgi buvo išvaręs žydus iš Lietuvos, bet kai tapo Lenkijos karaliumi, 1503 m. savo nuomonę pakeitė. Vėlesniais laikais ir Lietuvoje ar Lenkijoje būta visko. Pavyzdžiui, kai Žečpospolitoje įvyko Bogdano Chmielnickio sukilimas, kazokai išžudė dešimtis tūkstančių žydų rytinėse ir pietinėse tuometinės Lenkijos teritorijose.

Sudėtingesnis periodas Lietuvos žydams buvo Rusijos imperijos laikais. Po I pasaulinio karo subyrėjus Rusijos ir Vokietijos imperijoms, kuriose tuo metu antisemitiškos nuotaikos taip pat buvo gana populiarios, žydai Lietuvoje kūrėsi noriai ir prisidėjo prie mūsų valstybingumo. Atgaunant nepriklausomybę Lietuvoje gyveno apie du šimtai tūkstančių žydų. 1919 metais Lietuvoje netgi įkurta atskira Žydų reikalų ministerija, kurios pagrindinė užduotis buvo pasitelkti žydus, kad Paryžiaus taikos konferencija grąžintų Lietuvai Vilniaus kraštą. Žydai dalyvavo Valstybės Tarybos, Steigiamojo ir kitų seimų darbe, aukojo dideles sumas Lietuvos gynimo fondui. 1918-1923 metais Lietuvos kariuomenėje tarnavo virš 3000 žydų, daugelis buvo savanoriai, apdovanoti ordinais ir medaliais. Taigi, Lietuvos Respublikos gyvavimo pradžioje žydai sėkmingai plėtojo savo kultūrą ir prisidėjo prie bendros Lietuvos ekonomikos augimo. Tikėtina, kad įtakos turėjo ir tai, jog Lietuvoje tuo metu žydams buvo suteikta išskirtinė kultūrinė autonomija, kokios nebuvo kitose Europos šalyse. Bet vėliau naujieji Lietuvos verslininkai pradėjo propaguoti antižydiškas nuotaikas, siekė išstumti žydus iš vietinio verslo, retkarčiais pasitaikydavo išpuolių. Prezidentas A. Smetona griežtai pasisakė prieš tokias nuotaikas, todėl antisemitinių reiškinių sumažėjo. Ir nepaisant visų konfliktų, 1938 m. Lenkijos ultimatumo bei 1939 m. Klaipėdos krašto konfliktų metu žydai palaikė Lietuvos poziciją.

Geriau ar blogiau, bet kartu su žydais Lietuvoje gyvenome jau apie šešis šimtus metų, o 1941 metų vasarą prasidėjo tragedija. Ir pirmosios holokausto žudynės Lietuvos teritorijoje įvykdytos netoli mūsų: Gargžduose žydai šaudyti dvi dienos po karo pradžios, birželio 24 dieną. Ir per pusmetį nuo karo pradžios jau buvo sušaudyta apie šimtas aštuoniasdešimt tūkstančių žydų. Tai yra didžioji dalis viso to, kas išnaikinta karo metais. Kas atsitiko? Kodėl prieš pat Antrąjį pasaulinį karą susiformavo labiau neigiamas požiūris į žydus?

Viena iš priežasčių buvo įstatyminė: žydai negalėjo pirkti ir turėti žemės, tai jie užsiimdavo amatais, prekyba, bankininkyste ar pan.. O lietuviai arė žemę, dirbo sunkų „juodą“ darbą. Dar pridėkime, kad žydai visada laikė save išskirtine tauta, jų uždarą gyvenimo būdą ir religines nuostatas. Ir tai per ilgesnį laiką suformavo tam tikrą priešpriešą. Lietuvių nepasitenkinimą kėlė ir gan aktyvus žydų dalyvavimas pogrindinėje antivalstybinėje Lietuvos komunistų partijos veikloje, žydiškos krautuvių iškabos, žydų nenoras mokytis lietuvių kalbos. Dar viena iš priežasčių gali būti ta, kad 1941 m. birželio 23 d. Lietuvoje prasidėjus sukilimui prieš Tarybų Rusiją, Laikinoji Lietuvos Vyriausybė nebuvo palankiai nusiteikusi žydų atžvilgiu.
Žydų organizacijos yra surinkusios daugybę duomenų apie holokausto aukas, ir ten galima rasti sušaudytųjų sąrašus pagal vietovę, nurodoma ar tai vietiniai žydai ar atvežti iš kitur. Pavyzdžiui, ten surašytos visų 325 žydų, nužudytų Vainute, pavardės. Kai kurios pavardės verčia susimąstyti, pavyzdžiui Bliuma Gečaitė, Jokūbas Gečas. Daugelis žino, kad tuometinio pasienio miesteliuose Vainute, Žemaičių Naumiestyje ar Švėkšnoje gyveno daug žydų ir didelė jų dalis buvo sušaudyti. Bet stebina informacija, kad ir Šilutėje buvo sušaudyti 92 žydai. Galima tą sąrašą nagrinėti labai ilgai, galima lyginti pačių žydų sudarytas duomenų bazes su lietuviškuoju holokausto atlasu. Pavyzdžiui, pamatai, kad dėl sušaudytų žmonių skaičiaus nėra sutariama, nes holokausto duomenų atlase nurodomi minėti skaičiai, bet patys žydai sako, kad dar daug aukų pavardžių nėra žinoma. Žydų sudarytose duomenų bazėse yra ir sušaudymuose dalyvavusių asmenų pavardės, tuo tarpu lietuviškame atlase yra tik vokiečių kariškių pavardės, o lietuviai nurodomi apibendrintai „baltaraiščiai“.

Taigi, kol mes iki galo nepripažinsime savo dalyvavimo ir aiškiai to neįvardinsime, tol žydai turės mums priekaištų. Jeigu mes patys savo viduje neišsiaiškiname kas ir kodėl tai padarė, kol neigsime savo dalyvavimą, tol mus visus gali kaltinti ir vadinti „žydšaudžių tauta“. Tai didelė visos tautos dėmė.

Irena Arlauskienė.
Aš turiu labai šviesią patirtį apie bendravimą su žydų tauta. Viena, mano tėvas buvo tolerantiškas, gerai sugyveno su kaimynais, ir su žydais taip pat. Kita patirtis, tai mane maloniai stebino pačių žydų gyvenimo būdas. Viena, jų išskirtiniai gebėjimai, kita, beatodairiškas laikymasis tam tikrų principų. Pavyzdžiui, sekmadienį eina į bažnyčią, lyja lietus, bet žydas skėčio nesineša, nes skėtį nešti jau yra darbas. O sekmadienį dirbti negalima.
Kodėl liaudyje ilgą laiką buvo lyg mados reikalas, lyg tradicija, kad iš žydo reikia pasijuokti, - tai man iki šiol lieka neaišku. Bet tai buvo.

Prasidėjus II Pasauliniam karui koks buvo žydų likimas Švėkšnoje bent man geriausiai aprašyta R. Čeliausko parengtoje  atsiminimų knygoje. Pasirodo, apie šimtas pirmųjų suimtų žydų vyrų buvo išvežta į Macikų stovyklą, kur vėliau nukankinta. Tai lyg ir ne lietuvių rankomis. Bet vėliau vėl atrinko, ir sušaudė, ir išvežė. Vėliau surinko moteris, liepė pasiimti turtą ir pasakė, kad veš pas vyrus į Vakarus. O jas surinko ir nuvežė į mišką. Labai graudus reikalas, bet apie tas masines kapavietes po karo niekas nekalbėjo, o žmonės, kam rūpėjo, tai žinojo. Žmonės žinojo, kas tokie šaudė. Mano tėtis kartą irgi labai užpykęs pradėjo šaukti, mama vos nuramino, bet net ir pykčio pagautas neprasitarė ir vardų, kas šaudė, neminėjo.
Kai aš sau galvoju kodėl tie „baltaraiščiai“ atsirado, tai matau keistą neapykantą ir pavydą. Kaip minėjo Antanas, neapykantą dėl sunkaus žemdirbio darbo, tariamų turtų pavydas. Smulkiau įvairūs lietuvių ir žydų kivirčai bei su tuo susiję valdžios sprendimai aprašyti mano minėtoje knygoje. Bet įdomiausia, kad po didžiojo Švėkšnos gaisro, lietuviai verkia ir dejuoja, o žydai dar tebesmilkstant dūmams, jau renka senas plytas ir planuoja naujos trobos statybas.

Kodėl dabartinė karta apie tai mažai žino arba nežino nieko? J. Avyžiaus romane „Sodybų tuštėjimo metas“ apie tai rašoma, bandoma parodyti kodėl ir kaip vienas iš herojų tapo vienu iš tų, kurie šaudė žydus. Bet dabar mokyklose programos „išvalytos“ nuo tarybinio laikotarpio rašytojų, šio romano niekas nenagrinėja.

Marijus Budraitis.
Kalbame tikrai sudėtinga tema. Bet man klausimų daug daugiau. Nuo ko prasideda neapykanta vienai ar kitai tautai? Tik nuo pavydo? Ar tai masinis reiškinys ar pasireiškia tik vienoje šalyje? Antanas pateikė įdomius faktus: kas šaudė, kiek šaudė. Viskas suskaičiuota. Tai skaudus įvykis, ir aš jo nepateisinu.
Bet kalbant apie priežastis, neužmirškime, kad prieš tai buvo rusų okupacija. Žydai ją geranoriškai sutiko. Ar kas nors lygino, kokia procentinė dalis lietuvių tapo „baltaraiščiais“ ar „žydšaudžiais“ ir kokia dalis Lietuvos žydų padėjo rusams okupuoti Lietuvą, pasuko į NKVD tarnybą, ir aktyviai dalyvavo 1941 metų trėmimuose ar pan. Taigi paskutinis prisiminimas yra ryškiausias. Išvengę tremties ūkininkų vaikai slepiasi miškuose, o sulaukę galimybės puola keršyti. Nepateisinu holokausto mąsto ir kitų susijusių dalykų: tai laikmetis, kuris nedaro garbės lietuvių tautai. Bet kai kalbame apie priežastis ir skaičius, tai norisi, kad būtų viešinami faktai ir apie tuos, kurie dalyvavo lietuvių tautos trėmime bei naikinime.

Jeigu kalbame apie atsiprašymą, tai prezidentas A. Brazauskas savo laiku tai jau padarė. Jis nuvykęs į Izraelį, atsiprašė tautos vardu. Ir nors pačioje Lietuvoje po to tas faktas sulaukė įvairių atsiliepimų, daug buvo visokių nuomonių, bet juk nei vienas oficialus Lietuvos pareigūnas vėliau to neatšaukė. Taigi, jau atsiprašyta. Ko dar?

Anatolijus Žibaitis.
Dažnai kalbant apie žydų naikinimą holokausto metu palyginimui pateikia duomenis kiek jų buvo sunaikinta Lietuvoje ir Olandijoje. Bet tai nėra visai teisinga, nes Olandija ir prieš karą ir jo metu gyveno kitomis istorinėmis sąlygomis.

Dėl žydų šaudymo mūsų krašte. Manau, kad buvusių pasienio miestelių istorijai per mažai dėmesio skiria mūsų muziejus ir istorikai. Jeigu Klaipėdos krašto istorija jau kaip ir išblusinėta, tai žemaitiškoji dalis iš esmės tenkinasi tik leidiniais apie Švėkšnos valsčių. O ta istorija galėtų padėti atskleisti čia aptariamos problemos priežastis. Nes Lietuvos laikais buvo tam tikras nusistatymas prieš žydus, ir Žemaičių Naumiestyje buvo pogromas prieš juos.
Viena, kodėl tuose miesteliuose žydų buvo santykinai daug? Pirmiausia, jie čia nuo senų laikų kūrėsi dėl pasienio zonos ir su tuo susijusios veiklos: juk čia pat Šilokarčemos turgūs, Rusnės laivyba. Kažkada žydų daug buvo ir Gardame, bet kai Rusijos caras labai sustiprino sienos kontrolę, išvyko. Mat Gardamas buvo per mažas, gyventojų nedaug ir amatininkai neišsilaikė. O kituose miesteliuose jų liko, nes ten buvo gausesnės tautinių mažumų bendruomenės, vyko aktyvus komercinis gyvenimas. Gal žemdirbiui lietuviui nepatiko žydelis biznierius? Beje, Gardame iki maždaug 1932 metų vienas žydas gyveno ir turėjo 30 arų žemės.
Kita priežastis, mano manymu, yra ta, kad po to, kai 1940 metais atėjo rusai, lietuviai buvo labai įbauginti. Nes tas valdžios pasikeitimas iš pagrindų keitė visą sanklodą, visą susiformavusį lietuvišką gyvenimo būdą. Iki tol nei viena valdžia taip kardinaliai, revoliuciniu būdu nekeitė ekonominės sanklodos. Juk net caro laikais iki 1840 metų galiojo Trečiasis Lietuvos statutas. Ir dar pridėkime trėmimus. O įbaugintas žmogus elgiasi negalvodamas, staigiai. Ir jau minėta priežastis, taip sutapo, kad Žemaičių Naumiestyje vienas iš pagrindinių rusų valdžios vadovų buvo žydas.

Kas šaudė? Prisiminkime, kad pirmiausia ginklus turėjo taip vadinami Lietuvos savisaugos būriai, kurie buvo pradėti burti dar rusams esant, ir kurie buvo organizuojami sukilimui įvykdyti. Juk buvo galvojama, kad Lietuva bus nepriklausoma, turės savo kariuomenę. Tai šie būriai pradžioje ir vykdė įvairius vokiečių pavedimus, nesusijusius su kariniais veiksmais: žydų ar komunistų gaudymą, saugojimą ar pan. Bet žydų šaudyme dalyvavo tik tie, kurie norėjo. Tai yra faktas, nes mano tėvas Gardame buvo šaulių būrio vadas, organizatorius, o kai vokiečiai užėjo ir kalbos apie nepriklausomybę baigėsi, tai jis po trijų dienų pareiškė, kad pasitraukia. Ir niekas jo nepersekiojo.

Man yra pasakoję įdomių faktų apie sušaudymus. Visiškai aišku, kad žydai labai mažai priešinosi, tik dalis bandė pabėgti. Pavyzdžiui, kai jau atvedė sušaudyti, su pasiruošusiais šaudyti lietuviais jauni žydų vaikinai atsisveikina, sakydami „Sudie, broli.“ Per televiziją pasakojo, kad vienoje vietoje rabinas paprašė ir jam buvo leista melstis, kol visus sušaudė, o jį nušovė paskutinį. Tik vėliau dalis žydų pradėjo bėgti, slėptis, ieškoti lietuvių pagalbos.

Ir žinote, įdomiausia, kad visi kiti lietuviai tą žydų šaudymo faktą įvertino labai greitai – tauta šaudymuose dalyvavusius asmenis pavadino „žydšaudžiai“. Tam, kas padaryta nėra jokio moralinio pateisinimo.

Dar viena įdomi ir verta dėmesio detalė. Žydai paliko daug turto, ir nors buvo reikalavimas turtą inventorizuoti, teko girdėti, kad turtą parduodavo aukcionuose. Taigi, menkos moralės žmogeliai turėjo motyvą, nes galėjo pralobti. Tai tokie mano pamąstymai apie tą negražų mūsų tautai laikotarpį.
Iš kitos pusės, sakoma, kad kiekviena tauta turi savo budelius. Samdyti nereikėdavo. Ir tokių kataklizmų metu, koks buvo karas, tie žmonės turi idealias sąlygas pasireikšti. Juk pokario metu veikę stribai irgi buvo pakankamai žiaurūs, nors jų pyktis buvo nukreiptas į savos tautos žmones.

Tatjana Frišmantienė.
Man tai specifinė tema, nesu tiesiogiai susidūrusi su žydų skriaudomis. Bet žinau, kodėl vyro šeimoje buvo neigiamas požiūris į žydų tautybės asmenis. Dauguma lietuvių valstiečių labai ilgai nemokėjo nei skaityti nei rašyti. O žydai savo vaikus visada mokė rašto. Ir nutiko taip, kad lošiant kortomis žydelis pakišo pasirašyti vekselį, kuris buvo surašytas neteisingai. Paprasčiausiai apgavo, o paskui už skolas atėmė vos ne visą žemę. Tai kaip jau čia galvosi apie juos gerai. Ir nesvarbu, kad apgavo dar prosenelį, šeimoje apie tai pasakojama iš kartos į kartą.
Mano senelio gimtinėje (Gardino sritis, Baltarusija) žydų gyveno daug. Yra žinoma, kad jie ir žemės valdė. Mano senelis grūdų derlių veždavo parduoti į Slonimą, supirkdavo žydas. Mama yra pasakojusi, kad prasidėjus karui tėvas taip pat buvo išvykęs. O grįžo labai vėlai, jau vokiečiai buvo praėję tolyn, ir visas žilas buvo. Jis matė, kaip žydus surinko, kaip nuvarė ir sušaudė. O svarbiausia, kad užkasus žemė dar judėjo, reiškia, skubant niekas nežiūrėjo. Karo metais ten daug žydų sušaudyta. Ir mama niekada nėra pasakiusi ką blogo apie žydus, visada buvo geros nuomonės. Kaip suprantu, jie ten gerai sugyveno.

Būdama Telšiuose sužinojau, kad XIX a. pab. ten buvo didelis žydų kultūros centras, įkurta religinė aukštoji rabinų mokykla Telšių Ješiva, į kurią atvykdavo mokytis iš viso pasaulio. Pasirodo, judaizmo dvasinių seminarijų Lietuvoje buvo ir daugiau. Vadinasi, tuo metu žydai čia jautėsi labai saugūs, nes įsteigė tokio lygio mokyklą. Prisiminus tai, kad Italijoje ar Ispanijoje žydų laba mažai, nes ten nuo viduramžių jie gyveno getuose, man atrodo, kad lietuviai tikrai tolerantiški.

Dar gerbiu žydų tautą už jų pagarbą moteriai. Moters užduotis – pamatyti vaiko gabumus. Ir nesvarbu ar vaikas nori-nenori, paskui jau močiutė vaikšto su anūku į muzikos ar dailės mokyklą, neleidžia jam dykinėti, todėl vėliau atsiskleidžia daug talentingų žmonių žydų tarpe. Ir tai jau ištisa vaikų auklėjimo sistema.

Galvojant apie priežastis, į visus įvykius žiūrėti reikia giliau. Karas neprasideda šiaip sau, visada tai kažkam labai naudinga. Vieni siuva uniformas, kiti gamina ginklus, tiekia maistą ir t.t. Kažkam tai yra verslas ir pelnas. Ir liūdna, bet Vokietijoje per II pasaulinį karą daug kur kariuomenės aprūpinimui vadovavo žydai. Šiuo požiūriu pasaulis labai primityvus. Vėliau Vokietijos žydai suprato, kad vyksta negeri dalykai, bet sustabdyti to buldozerio nebegalėjo. Matyt, kad žmogus negali gyventi idealiose sąlygose, tokie nukrypimai yra neišvengiami ir jie pasikartoja.

Jonas Jaunius.
Sutinku, kad žydų šaudymas yra labai negražus dalykas, tai siaubingas poelgis, kaip ir bet kuris kitas masinis civilių naikinimas ar kankinimas. Beje, trėmimai taip pat laikytini viena iš tautos naikinimo formų, nes ir apie žydus sakoma, kad jie nukentėjo viduramžiais, kai buvo tremiami iš Ispanijos ar kitur. Nepateisinu lietuvių, šaudžiusių žydus, juo labiau, kaip šiandien paminėta, kad jie galėjo atsisakyti.

Tačiau manau, kad dalis informacijos pateikiama truputį nesilaikant lygiavertiškumo principo. Pavyzdžiui, šiandien daug kalbama apie R. Vanagaitės knygą „Mūsiškiai“, bet kodėl niekas nenori visuomenei priminti, kad jau 1967 m. buvo išleista knyga „Ir be ginklo kariai“, kurioje pasakojama apie lietuvius, karo metais gelbėjusius žydus. Keistai atrodo, kad Harvardo ar Čikagos universitetų puslapiuose ši knyga yra nurodoma kaip šaltinis daugelyje darbų, o Lietuvos viešojoje erdvėje apie ją šiandien garsiai niekas nekalba, lyg ir nemadinga. Taip, paieškojus informacijos apie Antano minėtus Pasaulio teisuolius internete, jos yra. Sužinai, kad leidžiamas tęstinis leidinys „Gyvybę ir duoną nešančios rankos“, skirtas Pasaulio teisuoliams, o kas iš čia esančių girdėjote apie tokį, kur buvo reklama, kad nusipirkite? Kiek dokumentinių filmų, skirtų žydų gelbėtojams, matėte ar bent jų reklamą girdėjote? Gal kalta politika? Kaip po karo iki 1948 metų apie žydų naikinimą ir gelbėtojus kalbėjo, o po to ši tema TSRS buvo lyg tabu, taip ir dabar garsiai kalbam apie kažką, kas populiaru. Dedame plyteles ten, kur gyveno per holokaustą žuvę žydai, o kada prikalsime nors vieną lentelę, kad „šiame name gyveno Adomas, kuris gelbėjo žydus“. Todėl manau, kad kalbėjimas apie tuos ir kitus yra nelygiavertis.

Kalbant apie istorines priežastis, manau, kad visi minėti pavyzdžiai tik įrodo, jog žydai ano metu Lietuvoje mąstė ir gyveno gana įdomiai, bet tikrai kitaip nei lietuviai, o šie, dėl savo gyvenimo būdo galėjo ir pradėti pavydėti. Silpnos moralinės nuostatos žmogui, susidarius atitinkamoms sąlygoms, kilo pagunda tą pavydą realizuoti, ypač kai valdžia už tai dar premiją ar medalį duoda. Kita vertus, tautinę ir religinę toleranciją nepriklausomoje Lietuvoje iki II Pasaulinio karo iliustruoja ir toks faktas, kad katalikiškai „Saulės“ draugijai priklausiusioje gimnazijoje buvo specialus žydų religijos mokytojas. Bet yra mažosios lietuvių tautosakos pavyzdžių (kad ir vaikiška skaičiuotė „lipo žydas kopėčiom ir nukrito netyčiom, ...“), liudijančių, kad neigiamas požiūris irgi turėjo priežasčių.

Reikia atsargiau vartoti sukilėlių ir baltaraiščių sąvokas. Kartais visi 1941 metų sukilėliai sutapatinami su baltaraiščiais, o visi baltaraiščiai su žudikais. Sukilėlio ir žudiko sutapatinimas tiek pat ydingas, kaip žydų ir komunistų sutapatinimas. Norint tikslaus atsakymo, reikėtų nagrinėti, kas vyko sukilimo metu, ką sukilėliai padarė žydams ir kitų tautybių civiliams gyventojams būtent sukilimo metu, o ne po to, kai buvo įtvirtinta nacistinė okupacija. Yra vokiečių karininkų ataskaitos, kuriose teigiama, kad Laikinosios Lietuvos saugumo policijos vadovas J. Dainauskas nesutiko rengti pogromus, ir vokiečiams suorganizuoti didesnio masto žydų naikinimo išsyk nepavyko, kol nerado kitų savanorių. Vadinasi, reikia mėginti atsakyti į klausimą, ar sukilėliai iki vokiečių atėjimo į konkretų Lietuvos miestą ar miestelį vykdė masinius žydų areštus ir žudynes, ar juos persekiojo, ar jų veikla buvo specialiai nukreipta tik prieš žydus, ar prieš įvairių tautybių, bet politinius ir karinius priešus. Kaip sako istorikas Arūnas Bubnys: „Negaliu nurodyti konkrečių faktų, kad sukilėliai iki vokiečių kariuomenės atėjimo į, pavyzdžiui, Kupiškį, Rokiškį, Zarasus ar kitur, būtų masiškai šaudę žydus“. Tai reiškia, kad skaičiuojant kažkuriame miestelyje sušaudytus žydus, reikia atskirai suskaičiuos tuos, kurie buvo „raudonosios“ valdžios atstovai, nes jie žuvo nes dėl tautiškumo, o kaip politiniai priešai. Bet tokios statistikos nelabai rasime.

Kodėl lietuviai taip darė? Betgi ne visi. Buvo šaudytojai, buvo ir gelbėtojai. Lygiai taip pat po karo buvo partizanai, bet buvo ir banditai-miškiniai. Yra gi knygos apie pokario baisumus, kaip buvo kankinamos ar iššaudomos naujakurių šeimos. Tie faktai nėra paneigti. Ir šiuo atveju tikslios analizės, atskiriančios partizanus nuo banditų-miškinių, taip pat nėra. Kodėl lietuviai toleruoja tokį dviprasmiškumą ir tyli, kai buvę stribai atgavus nepriklausomybę tampa aktyviais Šaulių sąjungos nariais? Panašu, kad lietuviams būdingas susitaikymas, nes mūsų mažai. Visuomenė nenori rūšiuoti tuo metu miške buvusių žmonų ir dalį jų nurašyti kaip „blogiečius“. O žmonės visais laikais buvo visokie, ir kai valdžios politika leidžia arba kai aplinkybės įspraudžia į kampą, išlenda padugnės ir pasireiškia patys žemiausi instinktai. Dar suveikia bandos jausmas, kai veikiama pagal tai, kaip turėtų patikti galimam nugalėtojui.
Kodėl lietuviai nusipelnė tokio vardo? Pirma, panašu, kad bendradarbiaudami su vokiečių valdžia, vietiniai būriai pedantiškai viską registravo, tai ir liko sąrašai visų sušaudytų ar išvežtų žydų. O kitur Europoje naikinimas vyko primityviau. Kai nėra sąrašo, tai visi laikomi dingusiais kažkur karo metu. Antra, terminą „žydšaudžiai“ ne kažkas kitas mums suteikė. Mokytojas Anatolijus minėjo, kad patys lietuviai taip įvardino savus. Ir aš galvoju, kad tautos sąmonė jau uždėjo ant šių žmonių tokį nepagarbų terminą, tuo pačiu lyg ir atsiprašydama. Netiesiogiai, ne politikų, ne valstybiniu lygmeniu, bet tautos dvasios lygmenyje. Tauta jau kaip ir pasakė: „Atsiprašome, tie, kas šaudė, gero vardo neturi, jie pasmerkti.“ Gal todėl daugelis lietuvių nejaučia širdgėlos: „Juk atsiprašiau, ką dar galiu padaryti, mes ir patys nukentėję?“ Manau, kad kaip tauta savyje susitaikė su dalies partizanų-miškinių dviprasmiška padėtimi, taip savyje ji jaučiasi atsiprašiusi už savo tautiečius, įvardindama juos paniekinamu epitetu. Juk lygiai toks susitaikymas pademonstruotas po 1990 metų nepriklausomybės atkūrimo, kai Lietuvoje nebuvo apribota buvusių KGB, TSKP ir panašių darbuotojų veikla.

Antanas Čepys.
Sutinku, kad viešinimo trūksta ir apie gelbėjusius, ir apie tuos, kurie šaudė. Lietuvių istorikų darbuose yra daug duomenų kas kur kaip vyko, bet juk eilinis pilietis neis į specialius fondus ir nesiknis. Pavyzdžiui, visų „žydšaudžių“ istorijoje nėra nei vieno užfiksuoto fakto, kad Savisaugos būrio karys ar „baltaraištis“ atsisakė šaudyti žydus ir jį patį už tai būtų sušaudę ar kitaip nubaudę. Yra užfiksuota, kad iš Kauno savisaugos bataliono po pirmųjų sušaudymų apie 100 karių pasitraukė ir niekas nenukentėjo. Gal tai ir skaudžiausia, kad dalyvavimas žydų šaudyme buvo savanoriškas. Todėl manyčiau, kad kalbant apie 1941 metų kataklizmą lietuvių tauta to išbandymo žmogiškumu neišlaikė, nes pavyzdžiui Vengrijoje fašistinė vyriausybė žydų nešaudė, juos tik išvežė.

Petras Skutulas.
Gal lietuviai jautėsi menkesni už žydus? Juk pagal statistiką kai kuriuose miesteliuose žydų buvo iki 80 procentų. O lietuviai ką veikė? Rausė žemę. Jie buvo neišsilavinę, neišprusę, sunkiai dirbo, viską pirko pas žydus, kurie gyveno geriau. Tai pasitaikius progai, kai Hitleris pradėjo tokį naikinimą, jie lyg atsilygino.

Kai kalbame apie žydų šaudymą, tai nepamirškime, kad lietuviai šaudė ir lietuvius, ypač sėkmingai po II pasaulinio karo. Tas lietuvių noras kovoti vieni su kitais išliko ir sovietmečiu, ir dabar, tik nešaudome. Pavyzdžiui, šokiuose kaimas mušasi prieš kaimą. Kas tai yra? Vadinasi, yra žmonių, kurie turi agresijos perteklių, ir važiuoja kažkur, kad galėtų muštis. O jei dar gauni ginklą ir aplinkybės leidžia šaudyti? Tai gal mes tiesiog tokie?

Užrašė Jonas Jaunius


Keletas šaltinių šia tema.
Vanagaitė, Rūta. Mūsiškiai. – Vilnius: Alma litera, 2016. – 304 p. – il. – ISBN 978-609-01220-8-2.
Ir be ginklo kariai/ Sudarytoja S. Binkienė. - Vilnius: Mintis, 1967. - 296 p. - il. - pavardžių rod.
http://www.zydai.lt/lt/content/viewitem/756/;
http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/kgirnius-1941-m-sukilimas-nevienareiksmis-bet-labai-svarbus.d?id=46806903;http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/istorikas-birzelio-sukilimas-reabilitacija-uz-gedinga-pasidavima-sovietams.d?id=61680341


Pastaba po diskusijos.

Religijotyrininkas, mitologijos specialistas ir rašytojas Dainius Razauskas yra pasakęs:
"Žydai kaip kempinė sugeria projekcijas, kaip tai vadino Karlas Gustavas Jungas. Žmonės nesupranta reiškinio priežasties, o būtinai turi ją sau įvardinti - jeigu atsisakytų įvardinti, gal pasijustų arčiau Didžiosios Paslapties. Bet jiems reikia užverti, užkimšti tą angą - reikia įvardinti. Kadangi nėra ką daugiau pasakyti, sako "žydai". Šiuo požiūriu žydams net pavydėčiau. Jiems tokie dalykai priskiriami! Jeigu padaryta kas nors neįmanoma, vadinasi, žydai padarė. Tai yra jėga." (Veidas, 2016 m. spalio 12 d., Nr.40, p.14).

Informacija atnaujinta: 2016-11-04 21:14:36

Straipsnio komentarai



Redakcija pasilieka teisę šalinti necenzūrinius, nekultūringus ir neetiškus skaitytojų komentarus, kaip ir tuos, kuriais skatinama visuomenės grupių nesantaiką, šmeižiami ar įžeidinėjami žmonės, o duomenis apie tai Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka perduoti teisėsaugos institucijoms.
Komentarų nėra. Parašyk komentarą pirmasis!