Kodėl žmonės pakelia ranką prieš save?
(Diskusija buvo išspausdinta laikraštyje "Pamarys", 2016 m. rugsėjo 21 d.)

Diskusijų klubas po atostogų pasirinko skaudžią temą. Savižudybė – sąmoningas savo paties gyvybės nutraukimas. O kodėl žmogus priima tokį sprendimą? Diskusijoje dalyvavo klubo nariai Irena Arlauskienė, Tatjana Frišmantienė, Birutė Servienė, Antanas Čepys, Jonas Jaunius, Edvardas Jurjonas ir Petras Skutulas.

Antanas Čepys. Pirmiausia – kodėl aš pasiūliau kalbėti šia tema. Aktualu, nes savižudybių skaičius didelis, šiuo metu šia tema vis plačiau diskutuojama Lietuvoje. Jeigu maždaug iki 2010 metų tai buvo tik specialistų reikalas, tai dabar savižudybių klausimais vis daugiau domisi visuomeninės organizacijos, politikai.

Pasaulyje vidutiniškai kas 40 sekundžių nusižudo vienas žmogus, kas 3 sekundės – bando nusižudyti. Nagrinėjant statistiką labai skaudžiai atrodo didelis savižudybę pasirinkusių 15-25 metų amžiaus asmenų skaičius. Kodėl jaunas žmogus ryžtasi tokiam žingsniui? Specialistų tyrimai ir nuomonės rodo, kad vienos priežasties nėra, dažniausiai būna visas kompleksas priežasčių. Analizė rodo, kad vieno žmogaus savižudybė palieka skaudų pėdsaką ir po to atsiliepia vidutiniškai šešių asmenų gyvenimui, o ekonominių pasekmių net neįmanoma išmatuoti. Mitas, kad svarbiausia priežastis yra socialinė problema, nes žudosi ir gerai gyvenantys.
Mindaugas Bartninkas savo knygose, skirtose lietuvių senovės tyrinėjimams, pastebi, kad XIII-XIV a. Lietuvoje taip pat buvo daug savižudybių. Gal tai išskirtinis lietuvių bruožas, mums tai būdinga nuo seno?

Pagal statistiką – Lietuva Europoje atrodo blogiausiai. Ir skaičiai yra baisesni už kelių eismo įvykių pasekmes. Pavyzdžiui, vaikų nepilnamečių nusižudo per metus tiek, kad mokykloje būtų viena klasė. Bet jau paskelbėme, kad vyksta „karas keliuose“, o tai kas tada čia? Didžiausia problema yra prevencija, nes Lietuvoje dar nėra vieningos sistemos ką ir kaip daryti, kad sustabdyti tokiam žingsniui besirengiantį žmogų. Kai prieš keliolika metų Suomijoje savižudybėms dėmesį pradėjo skirti visi, tai bendros valstybės ir visuomenės pastangos žymiai sumažino savižudybių skaičių. Todėl džiugu, kad pastaruoju metu ir Lietuvoje ieškoma bendrų veiksmų: dirba mokslininkų grupės, spaudžiami politikai, vis dažniau prabyla visuomenininkai. Rotary klubo Klaipėdos zonoje pavasarį vyko konferencija, buvo pateikti siūlymai. Kupiškyje š.m. gegužės 23 d. vyko didelis seminaras „Savižudybių galime išvengti“, kuriame apie problemas, susijusias su savižudybėmis kalbėjosi vietos valdžia, socialiniai darbuotojai, medikai, policijos atstovai, savižudybių prevencijos biuro vadovai.. Ir po to, per paskutinius 4 mėnesius – nebuvo nei vienos savižudybės (2013-2014 metais būdavo po dešimt per metus).

Viena iš problemų – trūksta specialistų, psichologų. Kita bėda – požiūris į problemų su psichika turinčius žmones. Mūsų visuomenės mentalitetas: pas psichiatrą tai jau neisiu. Net ir teisės aktai kartais trukdo. Pavyzdžiui policijos pareigūnai ar kiti jėgos struktūrų darbuotojai darbe susiduria su dideliu stresu, bet jeigu savo iniciatyva nueis pas psichologą, tai vėliau gali turėti bėdų darbe. Didelė problema yra ir alkoholio prieinamumas: kas trečia savižudybė įvyksta išgėrus.

Kaip Lietuvos mastu atrodo Šilutė? Blogai, esame maždaug 25 vietoje tarp 60 savivaldybių (žr. lentelę). 2014 metais nusižudė 16 žmonių (arba 38 atvejai šimtui tūkstančių). Iki blogąja prasme pirmaujančių Varėnos ir Kybartų savivaldybių (93 bei 86 atvejai šimtui tūkstančių atitinkamai) lyg ir toli, bet tai yra virš Lietuvos vidurkio (31,7 atvejo šimtui tūkstančių).

Savižudybių skaičius Šilutės savivaldybėje (pagal metus, 100 000 gyventojų)

Petras Skutulas. Antanas minėjo, kad Lietuvoje dar nėra valstybinės politikos ką ir kaip daryti, kad savižudybių sumažėtų. Ir asmeniniu pavyzdžiu galiu paliudyti, kad tai yra tiesa.

Taip sutapo, kad kartą paskambino man pažįstamas žmogus. Telefonu pranešė, kad skambina, norėdamas atsisveikinti. Pamaniau, gal žmogus susiruošė į užsienį. Bet jis tvirtino, kad daugiau mes nebepasimatysime… Supratau, kad jis atsisveikina visiškai, suplanavęs atsisveikinti su šia ašarų pakalne. Turiu pripažinti – pasimečiau. Ką tokiu atveju sakyti, ką daryti? Paskambinau į Švėkšnos psichiatrijos ligoninę, ten patarė, kaip ir ką kalbėti. Pasiūlė kviesti greitąją pagalbą, bet ten išgirdau, kad tokiais atvejais jie nevažiuoja. Įkabėjau tą žmogų niekur neiti ir palaukti manęs. Nuvažiavau, paėmiau ir pats iki Švėkšnos nuvežiau. Gyvena ir šiandien.
O kas būtų, jeigu atsisveikinti su gyvenimu nutaręs žmogus paskutinį skambutį padarytų tam, kuris neturi automobilio arba yra kur nors toli išvykęs? Taip ir neaišku, kur kreiptis, kokia valstybės institucija privalo reaguoti.

Pasirodo, kad būna ir taip, kad benamiai tokiu būdu kartais ir šantažuoja, kad juos nuvežtų ir palaikytų ligoninėje. Ten šilta, švaru, maistas...

Irena Arlauskienė. Visiškai nepritariu tokiam žmogaus apsisprendimui. Viena iš priežasčių – visuomenės susvetimėjimas, nelieka mums įprastos bendravimo kultūros, paguodos. Pavyzdžiui, mokyklose anksčiau buvo klasės vadovas, dabar yra kuratorius, kuris lyg administratorius tik dokumentus tvarko. O klasės vadovas buvo kaip asmeninis jauno žmogaus patarėjas, dažnai žinodavo daugiau už tėvus. Pokalbiai ir geras auklėtinių pažinimas yra padėję ne vienam jaunam žmogui. Jeigu reikėdavo, auklėtojas mokinį parsivesdavo namo, priimdavo miegoti.

Ir dar blogai yra su mūsų požiūriu į gyvenimą. Per atostogas buvau Ispanijoje. Kurortas, vakarienė bare. Susirenka senukai, bendrauja, kilo masiniai šokiai. O aš sėdžiu sau tyliai susigūžusi... Vienas praeidamas rodo man iškeltą nykštį: va taip reikia gyventi, reikia džiaugtis tuo, ką turi, o ne graužti save dėl to, ką galėjai turėti ar ko netekai...

Jonas Jaunius. Dėl mokytojų ar auklėtojų pagalbos mokiniui. Taip, mažiau laiko bendraujama neformaliai, ne pamokoje. Bet tai susiję su bendrais pokyčiais visuomenėje. Tikriausiai nesunku įsivaizduoti kuo gali būti apkaltintas mokytojas šiandien parsivedęs į namus moksleivį ir dar pasiūlęs pas jį nakvoti. Dabar yra vaikų teisių apsaugos ir kitokios pagalbos tarnybos, jos ir turi reaguoti, padėti paaugliui. Bet kad toks didelis savižudybių rodiklis, tai akivaizdu, jog pagalba neveiksminga.

Dėl statistikos. Manau, kad ji ne visada parodo tikrą situaciją. Aš pasižiūrėjau į pasaulinius duomenis, pasirodo, Japonija irgi yra prie pirmaujančių pagal savižudybes valstybių. Bet jeigu ten vis dar stiprus garbės kodeksas, jeigu vyrauja samurajaus filosofija? Formaliai praradęs garbę ir dėl to nutraukęs savo gyvybę žmogus irgi savižudis, bet man tai yra kas kita. Priešingu atveju mes ir savo protėvius, kurie kovėsi su priešu ir žudėsi, kad nepatektų į kryžiuočių nelaisvę, turime laikyti tiesiog savižudžiais, nors istoriškai juos aukštiname, jais žavimės.

Mano nuomone, pagrindinė priežastis yra gyvenimo būdas ir socialinė aplinka. Nebūtinai gyventi sunkiai, varganai. Gali būti pasiturintis, bet jeigu viską darai save prievartaudamas, kad „taip reikia, visi taip daro“, tada jau blogai. Tada visa tavo veikla, gyvenamoji aplinka, darbas ir laisvalaikis tavęs nebedžiugina, pastoviai jauti psichologinį spaudimą. Tada ir pasigendi to raminančio, palaikančio auklėtojo žodžio, pasiilgsti nerūpestingo laisvalaikio su klasės draugais, tų kavos pertraukėlių su bendradarbiais, talkos su kaimynais ar kažko panašaus. Mūsų visuomenėje vyksta kardinalūs pokyčiai, mes savo noru pasukome į vakarų kultūrą, o ten visame kame konkurencija. Ir kartais žmonės neatlaiko tokio gyvenimo, kai pastoviai lenktyniauja su menamu varžovu. Manau, kad pirmas vaistas žmogui, pajutusiam norą nusižudyti, tai gyvenimo būdo ir aplinkos pakeitimas. Kuo didesnis tas noras, tuo kardinaliau reikia keisti.

Ir dar. Teko susidurti su savižudybe iš arti. Tai po to daug žmonių kalbėjo, kad jeigu jau sugalvojo žmogus, tai nesvarbu, kad ir išgelbėsi – jis vėliau vis tiek vėl bandys. Tokia buvo nuomonė iš tos tarpukario Lietuvos. Gal dėl to, kad tuomet žmonės mažai turėjo galimybių kažkur išeiti, pakeisti savo gyvenimą. Štai ir Antano atnešti statistiniai duomenys rodo, kad 1930-1940 metais Lietuvoje daugiau savižudybių buvo miestuose, o dabar – kaimuose. Tada mieste pramonė buvo menka, krizės, gamyba su pertrūkiais, o likęs be darbo žmogus atsidurdavo labai sunkioje situacijoje. Dabar kaime likusiems irgi sudėtinga paįvairinti, pakeisti savo gyvenimą.

Edvardas Jurjonas. Manau, kad trūksta informacijos apie tai kas ir kur gali suteikti pagalbos. Reikia aktyviau ir masiškai viešinti pagalbos tarnybų telefonus, jaunimo linijos ir pan. kontaktus.
Žmogus iš prigimties yra kūrėjas. Kūrėjas – lyg tas lakūnas: pakilo, skraido, o sąlygų nutūpti nėra. Bet ar sudaromos sąlygos kūrybai? Jos ribotos. Štai ir kyla depresijos, stresinės situacijos. Gyvename taip, kad laiko moralinėms vertybėms nelieka. Pažiūrėkime, kas labiausiai viešinama spaudoje, žiniasklaidoje?

Sutinku, kad kai visai jau blogai ir nematai išeities, vietoje savižudybės geriau pasirinkti kitokį gyvenimą. Skaičiau knygą kaip žmogus viską paliko ir iškeliavo aplink pasaulį. O paskui parašė knygą, gyvena...

Antanas Čepys. Dėl gyvenimo konkurencijoje ir iš to kylančioje įtampoje. Taip, pagal kai kuriuos duomenis danai laikoma laimingiausia tauta, bet Danija suvartoja daugiausiai antidepresantų. Amerikoje panašiai, antidepresantai vartojami masiškai.

O dėl pagalbos, tai pavyzdžiui, Jaunimo pagalbos linijai trūksta savanorių. Pradžioje buvo, kad spėdavo atsiliepti į vieną skambutį iš dešimties, dabar jau atsako į vieną iš keturių. Ten dirba tik savanoriai, jie yra mokomi kaip su kuo kalbėtis.

Birutė Servienė. Kokias priežastis matau aš. Mokykloje vis dar susiduriame su patyčiomis. Tipinis literatūros pavyzdys „Paskenduolė“. Smurtas šeimose, gyvenamoje aplinkoje. Bet visa tai socialinės problemos. Tėvai nebendrauja su vaikais namie. Mokyklose yra psichologai ar socialiniai darbuotojai, bet vaikai atsisako su jais bendrauti. Kodėl? Žema specialistų kvalifikacija ar dar kas? Žinau atvejų kai mokiniai pasako, kad „kaip aš galiu eiti pas psichologę, jeigu po savaitės visa mokykla žinos“. Nesaugo paslapties, ir paauglys sunkią minutę vėl lieka vienas.

Ar labai skiriasi priežastys pas mus ir vakaruose? Dėl ko vis pasitaiko masinės žudynės JAV, nors ten yra daug prevencijos programų?

Tatjana Frišmantienė. Mano giminėje savižudžių nėra, o vyro pusėje net keli. Kodėl? Ar tikrai lietuviai kitaip vertina pasaulį, gyvenimą, išsikelia nerealius tikslus?
Manau, kas savižudis yra silpnavalis, labai savanaudis žmogus. Jeigu tokie būtų visi tie, kuriuos į Sibirą trėmė? Taigi nei vienas nebūtų grįžęs. Nereikia ieškoti kaltininko, reikia spręsti iškilusias problemas. Nereikia galvoti, kad kažkas yra potekstėje, nes slapti mąstymai priveda prie kažko nesuvokiamo. Žmogus pats save įspaudžia į kampą.

Lietuviai bet kurioje situacijoje skuba bambėti, kritikuoti kitus. Kodėl? Nebark vaiko, neniekink jo, kad nemoka užmauti slieko ant kabliuko, o dar kartą parodyk. Ir dar lietuviai labai sureikšmina mirtį, todėl ir į savižudybę požiūris yra netinkamas.

Užrašė Jonas Jaunius

Papildoma informacija.

Emocinė parama telefonu teikiama šiais kontaktais.(Skambučius į visas linijas apmoka Socialinės apsaugos ir darbo ministerija iš valstybės biudžeto lėšų. Daugiau informacijos – puslapyje www.klausau.lt.)

Emocinė parama internetu

 Valstybinis psichikos sveikatos centras, Savižudybių prevencijos biuras Vilniuje: 8-52 499 976.