nedaug jau nedaug prašau
kad neišprotėčiau rašau
todėl ir dabar sakau
tikriausiai sau o ne tau

nevykęs tas mūsų gyvenimas
lyg žvakės tamsoj plevenimas
beprasmis todėl besvoris
beskonis vanduo ir oras

tu stovi vidur aikštės
tu stovi vidur bjaurasties
gražios puošnios melagingos
vidur pilkumos nuodingos

visur bujoja ir žydi
šleikšti netiesos neteisybė
ir niekas nuo jos neapsaugo
ji veši ir klesti ir auga

apykreivės melo kojos
o jis į priekį šokuoja
narvelyje mūsų jaunystės –
ne jūrų kiaulytė – kiaulystės

ne varna kranksi ant stogo
garsiakalbis springdamas moko
į šviesią ateitį žengti
gyventi ir sočiai žvengti

sustok jei gali sustoti
pakilk jei gali atsistoti
sulaužytais dvasios kaulais
braškėk protestuok prieš apgaules

ar miręs sėdėk ant kėdės
ir niekas nepastebės
koks šaltas esi ir baltas
koks kvailas ir koks nekaltas

tu visko norėtum norėti
o dienos jau byra pro rėtį
jų purvas pavirs į grožį
apaugęs mintim ir žodžiais

aš nieko neužmiršau
kad neišprotėčiau rašau
todėl ir todėl sakau
– meilė yra ne tau