KULTŪROS KONGRESAS
Lietuvos kultūros kongreso suvažiavimas
2025 m. birželio 27-28 d. d. /Vilnius-Kaunas/
Įvyko Lietuvos kultūros kongreso suvažiavimas, pavadintas „Mokslinė praktinė tarptautinė konferencija, skirta 100-osioms Lietuvos kultūros kongreso ir 150-osioms M. K. Čiurlionio gimimo metinėms pažymėti“. Pasirodė įvairių atsiliepimų žiniasklaidoje (bent jau internetinėje), netgi LRT „AKTUALIJŲ STUDIJOS“ laidoje gvildenta tema „Ar Lietuvai reikia kultūros kanono?“ Buvau nuvykęs, abi dienas gyvai ir atidžiai klausiau įvairiausių pranešimų, tai nutariau ir aš pasidalinti savo įžvalgomis.
I. Kultūros kongresų istorija.
Pirmasis Lietuvos kultūros kongresas (LKK) įvyko prieš šimtą metų, 1925 m. birželio 28 d. Kauno rotušėje. Jis organizuotas 15-os visuomeninių kultūrinių organizacijų iniciatyva ir buvo globojamas tuometinio Lietuvos premjero M. Sleševičiaus. Kongreso darbe dalyvavo iškiliausi to meto šviesuoliai (Vincas Krėvė-Mickevičius, Mykolas Biržiška, Jonas Jablonskis, Petras Klimas, prel. Adomas Jakštas-Dambrauskas, Juozas Tumas-Vaižgantas ir kt.; iš viso 81 delegatas). Tai buvo vienas svarbiausių tarpukario kultūros įvykių, kuriame buvo svarstomas lietuvių kultūros savitumo išlaikymas, švietimo ir moralinės visuomenės ugdymo klausimai, tautinės tapatybės išsaugojimas modernėjančiame pasaulyje. Buvo siekiama suformuluoti pagrindinius kultūros politikos principus, kurie taptų nepriklausomos Lietuvos dvasiniu pamatu.
1926 m. rugpjūčio 22-24 d. įvyko antrasis LKK, dalyvavo 310 atstovų ir apie 200 svečių. Tai buvo didžiausias Nepriklausomoje Lietuvoje kongresas. Tuo metu vyravusios demokratijos fone aptartos problemos: švietimas, spauda, auklėjimas, sveikatos apsauga, kova su girtuokliavimu, kultūros plėtra ir jos rėmimas. Teiktas siūlymas Vyriausybei įsteigti Kultūros fondą. Tačiau 1926 m. gruodžio mėn. įvyksta tautininkų perversmas ir Kultūros kongreso veikla siaurėja. Nors A. Smetona, pasirėmęs LKK idėjomis, pradėjo Tautinės mokyklos programą ir Kultūros premijų skyrimą, bet to meto akademinė bendruomenė atsisako tarnauti politikai ir Kanonas susispaudžia iki 80 dalyvių.
Po to įvyko dar šeši kongresai, gimė „Kultūros autonomijos" idėja, kurią nuo 1931 iki 1940 metų per kultūros žurnalą „Naujoji Romuva" plėtojo Juozas Keliuotis (žurnalistas, rašytojas, vertėjas). Organizuojant 1935 metų Kongresą Romuviečiai dirbo be valdžios palaikymo. Deja, bet sovietinė okupacija ir II Pasaulinis karas darbus nutraukė.
1990 m. gegužės 19 d. Vilniuje, tęsiant Kultūros kongreso tradiciją, surengtas pirmasis nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos kultūros kongresas. Jo rengimo grupę sudarė Krescencijus Stoškus, Romualdas Ozolas, Zigmantas Pocius, Dalia Rastenienė, Arūnas Bėkšta, Giedrė Kvieskienė, Eugenijus Skrupskelis. Daug prisidėjo Kultūros ministras Dainius Trinkūnas ir viceministras Giedrius Kuprevičius (rengimo grupės narys). Tuo metu vyravo Atgimimo dvasia, Kongresas vyko Sporto rūmuose, tris dienas, Rusijos blokados sąlygomis. Jis suvaidino didžiulį vaidmenį ne tik kultūriniame, bet ir visuomeniniame politiniame gyvenime. Buvo parengti „Lietuvos kultūros koncepcijos metmenys“, „Lietuvos kultūros būklė“ ir „Kultūros kongreso nuostatos“. Šie dokumentai tapo pagrindu vėlesniems įstatymų ir kultūros fondų projektams.
1990 m. Kongrese kunigas A. Žygas (JAV lietuvis, antropologas, visuomenės veikėjas) kalbėjo, kad lietuviai labai mėgsta fantastinius projektus rengti, bet mažai rūpinasi jų įgyvendinimu, nes patys supranta, kad jie per daug tobuli; ir dėl to visai neliūdi, kad jie neįgyvendinami, nes tai ne tiek planai, kiek svajonės. Dabar sutariama, kad reikėtų laikytis schemos: ko mes norime (tikslai, uždaviniai, ketinimai), ką mes darome (pastangos, veikla ar indėlis) ir kas nutiks (laukiami rezultatai, išreikšti atsižvelgiant į tikslus). Suomių kultūrologas Goranas Nylofas, vertindamas 1990 m. Kongresą, sakė, kad LKK dalyviai į šiuos klausimus atsakinėjo su dideliu įkarščiu.
Giedrius Kazimierėnas (buvęs Kultūros viceministras, tapytojas), aptardamas LKK reikšmę, pasakė: „Fenomenas labai paprastas. Ne tiek svarbu kokia ministro pavardė, vis tiek kultūros procesas vyksta ir sistema funkcionuoja normaliai. Tai reiškia, kad nepaliekama teorinė galimybė savivaliauti ministrui, kad ir koks jis būtų. … Pasikeitus valdžiai neturi būti sugriauta normali demokratinė sistema, struktūra kaip tęstinumas politikos, prioritetai neturi būti sumindyti…“
Šių metų Suvažiavimo mokslinio komiteto pirmininkė, prof. Giedrė Kvieskienė (socialiniai mokslai, pedagogika ir sociokultūrinis ugdymas) 1925 m. Kultūros kongresą pavadino pilietinių fenomenu. Jos nuomone, Kultūros kongresai yra reikšmingas kultūrinės politikos formavimo veiksnys, kilęs iš pilietinio kultūrininkų susirūpinimo Lietuvos kultūros būkle. Nuo 1925 m. Kultūros kongresai atspindi visuomenės kultūrinius lūkesčius ir politinius iššūkius.
Po šimtmečio, 2025 m. Kongresas tęsia šią kilnią tradiciją – vėl susirenkama aptarti kultūros politikos krypčių, tautinės savivokos, švietimo ir visuomenės atsparumo klausimų, ieškant dvasinių atsakymų į šiandienos iššūkius: nuo globalizacijos iki dirbtinio intelekto. Pasiruošimas šių metų Kongresui prasidėjo daugiau kaip prieš metus. 2024 m. birželio 12 d. Lietuvos Respublikos Seime įvyko Mokslinė-praktinė konferencija, kurios metu buvo priimtos kelios reikšmingos rezoliucijos, nuspręsta surengti 100-mečio Lietuvos Kultūros kongresą. Vyko renginiai, pasitarimai regionuose. Savotiškai su Kongreso veikla susišaukia 2024 m. birželio 18 d. priimtas Kultūros politikos pagrindų įstatymas (Pagrindų įstatymas), apie kurį G. Kvieskienės žodžiais „Aršiai diskutavome 1990 metais“, ir kurio atskiros nuostatos pasitarnavo šių metų Kongreso diskusijoms.
Šiandien pagrindinis LKK siekis yra burti kultūros ir švietimo žmones ir padėti Lietuvos valstybei kurti tokią kultūros politikos sistemą, kad atėjęs net ir nelabai tikęs kultūros ministras būtų priverstas dirbti pozityvų darbą žmonėms ir kūrėjams, didinti bendradarbiavimą ir nesugriautų tęstinumo. Nes kaip antrą suvažiavimo dieną Kaune pažymėjo G. Kvieskienė, jau yra pateikta pasiūlymų Pagrindų įstatymo ir kitų teisės aktų papildymui bei tikslinimui, suprantant, kad minėtų tikslų turime siekti ieškant dialogo ir susitarimo su valdžia.
II. Kas tai yra kultūra?
Nuo 1990 metų Lietuvos kultūros kongreso neapleidžiantis Dr. Krescencijus Antanas Stoškus (lietuvių meno ir kultūros filosofas, etikas) savo pasisakymą pradėjo nuo padėkos: „Dėkoju, kad Jūs čia. O galėjote būti kažkur. Vadinasi, svarbu“. Ir pridūrė: „Mes daug tikėjomės 1990 metais, tačiau savaime sukasi ne taip, kaip nori“.
Jo nuomone, kultūrai nusakyti reikia 15 fundamentalių terminų, bet geriausiai būtų prisiminti, kad terminas Kultūra kilęs iš lotyniško žodžio cultura – įdirbimas, auginimas; o pats cultura lotynų kalboje atsirado iš veiksmažodžio colo – įdirbti, auginti, apgyventi. Gal ne be reikalo lietuviai, aprodydami savo namus svečiui sakydavo: „Čia mano gyvenimas“.
Kitą dieną tai pakartojo prof. Tomas Kačerauskas (filosofas, rašytojas), kuris pabrėžė, kad culture – tai lauko įdirbimas pagal tradicijas. Tai reiškia, kad žmogaus kultūra kyla ne iš niekur, o iš kitų, ir tai, kas sukurta yra perduodama kitų žmonių įdirbimui.
K. A. Stoškus teigia, kad populiarumas rūpi visiems, nes visiems patinka palaikymas. Bet palaikantieji, tie rėmėjai yra dvejopi, kaip ir keliai populiarumui pasiekti. Pirmas kelias: rėmėjai, einantys paskui, kartojantys ir besimokantys iš kūrėjo – jie yra reikalingi profesionalams menininkams, jų dėka kylama aukštyn. Antrasis kelias – populiarumo paieškos. Kuomet kūrėjas prisitaiko prie minios, pataikauja jai. Šiuo atveju palaikanti aplinka yra tik dėl to, kad mes įsiteikiame jai. Šis kelias – tai kultūros išbalansavimas, kai suformuojamas vartotojiškas gyvenimo būdas, nepasotinamas leidimasis žemyn.
Šią mintį vėliau savo pranešimuose savotiškai papildė kiti kalbėtojai, pvz. dr. Arvydas Juozaitis (filosofas, publicistas, visuomenės ir sporto veikėjas, plaukikas, rašytojas) sakė, kad „Didžiausias džiaugsmas yra be atsakomybės“. Sukūriau ir palikau, jau nesvarbu kaip ir kas bus po to.
T. Kačerauskas kalbėjo apie naujas galimybes ir problemas, kurios atsiranda kūrėjams dirbant medijuotos kultūros sąlygomis. Medijos – tai ne tik palengvinimas, tai kalėjimas be sienų, kai aplink vienoda terpė, tai juslių išnykimas. Dar Platonas sakė, kad „Raštas tai ir vaistas ir nuodas“. Vaistas – nes padeda perduoti informaciją, nuodas – nes žmogus nebesistengia atsiminti, žinodamas, kad galės perskaityti. Tuomet kas laukia DI laikais, kai kažkas pasakys viską?
Kultūros ministras Šarūnas Birutis paminėjo keletą pernai priimto Pagrindų įstatymo aspektų, pasidžiaugė, kad jau atsirado supratimas, jog informacinis atsparumas irgi yra kultūrinio gyvenimo dalis ir akcentavo, kad viena šio įstatymo kertė turi būti Kultūros kanonas.
Dr. Liutauras Degėsys (filosofas, rašytojas) atkreipė dėmesį, kad „Kultūra yra procesas, ir kanonizuoti – tai viduramžiška“. Tačiau patikslino, kad noras turėti Kanoną ko gero kyla iš alkio, iš to, kad kultūros per mažai. Kodėl yra sakančių, kad viskas gerai? Tai kad suprastum jog kultūros nėra, reikia jos turėti. Čia kaip su protu: jei proto neturi tai ir nesupranti, kad jo neturi. Ir visus pralinksmino dar viena L. Degėsio mintis, kad blogi keliai irgi kultūros dalis. Nes kaip į kultūrą nueisi, jei kelių nebus?
Kultūros ir politikos santykis.
Karl-Erik Norman (VDU Garbės daktaras, Europos kultūros parlamento įkūrėjas), kalbėdamas apie kultūros vertybių svarbą krizių laikais, teigė: „Pripažįstama, kad dabar gynybos biudžeto didinimas yra būtinas, bet tai negali vykti kultūros sąskaita. Nes ką tada ginsime? Kas yra Europa? Mažas Azijos iškyšulys ar didelės pasaulio dalies centras, smegenys?“ Jis sakė, kad Europos kultūros parlamente dirbantys 7 Lietuvos atstovai sugeba svariai prisidėti prie bendros veiklos.
Seimo narys Laurynas Kasčiūnas pastebėjo, kad dar neseniai terminas nacionalizmas buvo neminimas, laikyta nepolitkorektiška nacionalinius interesus naudoti kaip argumentą. Tačiau karo Ukrainoje fone sąvokos patriotiškumas, nacionalinis sugrįžta, nes tik nacionalinė savimonė padeda ukrainiečiams kovoti su Rusija. Politikai jau kalba, kad klausimas: kaip tolerantiškai priimti netoleranciją – atviras. ES migracijos politika ilgai rėmėsi vienomis vertybėmis, bet dabar matoma, kad ne visi nori gyventi pagal Europietiškos kultūros tradicijas. Ar mes turime atsisakyti Kalėdų, nes ta šventė kažkam nepriimtina?
Seimo narys Vytautas Juozapaitis: „Tikiuosi, kad kalbant apie kultūros reikšmę, mes čia neįtikinėjame, o visi tikime, kad tai yra svarbu ir tikra“. Jo nuomone, kultūra negali/ neturi būti tik instrumentas kažko siekiantiems. Kai kultūra bus tik įrankis, ji neatliks savo esminės funkcijos. Kultūra – tai laisvės forma. Laisvė – nepatogiai klausti, galimybė nesulaukti plojimų.
Dr. Vytautas Rubavičius (poetas, filosofas, kultūrologas, vertėjas) pažymėjo, kad laikai ir valdžios keičiasi, kartu kinta valdžios tikslas. Bet nesikeičia ideologinė nuostata: kurti žmogų, kuris tenkintų valdžios poreikius. Anuo metu buvo kuriamas Tarybinis pilietis, dabar – europilietis. Tačiau užmirštama, kad Valstybę kūrė lietuvių tauta. Ir šita tiesa turi būti kartojama kaip Dešimt Dievo įsakymų.
V. Rubavičiaus nuomone, europietiško tapatumo kūrimas turi vykti ne per nacionalinių savybių menkinimą, o per tai, kad nacionalinių tapatumų stiprinimas kartu sukurs europiečių tapatumo bruožus: ne dirbtinius, o tikrus, bendrus visoms Europos tautoms. Po 1990 metų iš sovietinio pilietiškumo laisvinomės per savo tautinį, nacionalinį tapatumą; ir bandymas sukurti SSRS pilietį (be tautybės) baigėsi labai greitai.
Ir mintis apie tai, kas yra kultūra, noriu pabaigti kažkada skaityta prof. Arvydo Šliogerio (filosofas, vertėjas ir eseistas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras) mintimi: „Pramogų kultūra reikalinga tik vienam tikslui – išblaškyti kolosališką nuobodulį. Ji atsiranda, kai visuomenė pradeda pūti“.
III. Kalba ir švietimas
Dr. Arvydas Juozaitis akcentavo, kad kalba ir kultūra – tai tie pančiai, kurie laiko žmones prie tų 65000 km2, kurie vadinasi Lietuva. Juk Carinės Rusijos okupacijos ir represijų metais didžiausias ginklas buvo knygnešiai. Juk kalba – tai ne tik komunikacijos priemonė. Mums tai yra Stebuklas. Kai 1905 m. panaikino spaudos draudimą – per 14 metų (iki 1919) mes nuėjome kelią nuo savos kalbos iki Valstybės. Kai 1926 m. įvestas privalomas pradinis mokymas – dar vienas 14 metų etapas: Lietuva išaugo iki modernios valstybės. Todėl šiandien kalbėti bet kaip negalima, nes Stebuklas gali išnykti.
A. Juozaitis pateikė du lietuvių kalbos išskirtinumo/ ypatingumo ženklus. Levas Karsavinas (profesorius, istorijos ir teologijos daktaras, Rusijos ir Lietuvos filosofas, kultūros istorikas, Sibiro tremtinys) 1927 m. buvo pakviestas dėstyti Kauno universitete. Jis išmoko lietuvių kalbą ir lietuviškai parašė penkių tomų Europos kultūros istoriją. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas (DLKŽ) – 20 tomų, didžiausias kalbos žodynas pasaulyje.
Prof. habil. dr. Danguolė Mikulėnienė (kalbininkė) kalbėjo apie tai, kaip pakito lietuvių kalbos vartojimas lyginant su 1990 metais. Jos pasisakyme persipynė kalba, mokslas ir švietimas. Pasirodo, jau naudojamas terminas paliatyvioji lituanistikos strategija. (Iki šiol terminas Paliatyvioji naudotas medicinoje: jeigu ligonis serga aktyviai progresuojančia liga su nepalankia prognoze, tai siekiama kuo geresnės ligonių gyvenimo kokybės, lengvinti jų kančias, laiduoti orią mirtį). Ką tai reiškia? Kad lietuvių kalba jau sunkaus ligonio būklėje?
Pasak D. Mikulėnienės, kalbos negalima pakoreguoti dėl asmeninių ar politinių interesų. Šiandien reikia naujo Konstitucinio Valstybinės kalbos įstatymo. Nes dabartis augina ateitį – jeigu dabar nesirūpinsime, kalba pradings. Tendencijos: XIX a. pab. dabartinės Lietuvos teritorijoje buvo 2 400 000 lietuviškai kalbančių žmonių; 2000 m. – tik 85 proc. gyventojų buvo lietuviakalbiai, o 2023 m. – buvo jau 200 000 kitakalbių imigrantų. Užmerkiame akis, kai Valstybiniai brandos egzaminai (VBE) laikomi ne valstybine kalba. (Galiu patvirtinti: Švietimo ministerija nematė, kad abiturientams prieš egzaminus instruktažuose reikėjo papasakoti visokias smulkmenas apie atvykimo laiką, rašiklius, pieštukus ir kt., bet instrukcijoje nebuvo jokio įrašo apie tai, kad atsakinėti privaloma Valstybine kalba).
Prof. habil. dr. Rita Aleknaitė-Bieliauskienė (pedagogė, kultūrologė, pianistė, muzikos kritikė) kalbėdama apie Meno autonomiją pabrėžė, kad negerai yra, kada kalbėdami apie meną „nebemokame pasakyti lietuviškai“. Ir iš karto prisiminiau, kaip krepšinio (ši vasara – ir futbolo) komentatoriai vis dažniau vartoja nelietuviškus terminus, pasiteisindami, kad lietuviškų nėra; tuo tarpu mažiau populiarių sporto šakų (pvz., regbis, ledo ritulys) varžybų transliacijose malonu išgirsti naujus lietuviškus terminus, kurie tuo sportu besidomintiems aiškiai atspindi apie ką kalbame (pvz., priešvartė, krapštynė). Vadinasi, reikia tik noro.
Įvairių minčių sulaukė R. Aleknaitės-Bieliauskienės teiginys, kad „Mokykla – vieta, kur vaikui būti gera“. Tai graži siekiamybė, tačiau kaip to pasiekiama? Juk pirmiausia mums gera ten, kur darai ką nori. Ar tada galime išmokti visko, kas numatyta programose? Ar vaikai žino, ko nori?
Prof. habil. dr. Vilija Targamadzė (socialiniai mokslai, švietimas) svarstė, kad „Sunku suprasti koks tas lavinimas kai nėra pamato“. Kanonas gali būti tas pamatas. Blogai, kad Mokytojas – paslaugų teikėjas, nes Švietimo įstatyme parašyta „Švietimas – ugdymas ir išsilavinimo teikimas“. (Replika Suvažiavime: mokytojai prisitaiko).
Prof. Irena Leliūgienė (pedagogė) savo gimtojo Kauno ir darbo mokyklose pavyzdžiu tvirtino, kad Socialinio auklėjimo negalima išimti iš bendro konteksto. O dabar – kultūros namai uždaromi, ten – gėrimų parduotuvė. Kodėl „supermamytė“ gali komentuoti mokytojo darbą? Įdomu, ar ji išdrįstų komentuoti širdies operaciją darančio chirurgo darbą? Beje, socialinio pedagogo idėja perimta iš anuometinio Švietimo ministro Henriko Zabulio (filologas, vertėjas, valstybės veikėjas, 1966-1990 Lietuvos švietimo ministras).
Prof. dr. Aušra Martišiūtė-Linartienė (literatūrologė), apgailestavo: Kanoniniai kūriniai – nebėra tokių, nes lietuvių VBE rašinys iš nežinomų kūrinių. (Mano pastaba: O gal žinos tie kam reikia?). Vyresnės kartos mokytojai žino senąją programą – ir nesunkiai sujungia su dabartimi. O kaip jaunimas? Kanonas turi būti kaip aukšti bokštai, o ką matysime be jų? Gaunasi, kad baigus mokyklą, nežinome kas yra Kavolis, bet žinome ką parašė Obama.
Prof. dr. Jolanta Zabarskaitė (kalbininkė) teigia, kad kalba yra kaip semantinio tinklo sąvoka – tai tūkstančių kognityvinių ryšių susikirtimo taškas smegenyse. Informacijos priėmimas skaitant tekstą ir žiūrint paveikslėlius nėra toks pat, tikrumoje kalba yra analoginė ir skaitmeninė. Ir nors dabar daug informacijos gaunama skaitmenine kalba, bet žmogaus smegenims kaip mankštos reikia analoginės kalbos. Be to, nacionalinė kalba – tai vienintelis unikalus kalbinis pasaulio modelis, kuris būdingas tik konkrečiai kalbai, nes atspindi konkrečios kalbinės bendruomenės gyvenimo būdą, kultūrą ir istoriją. O tai yra esminis kūrybiškumo šaltinis.
Doc. dr. Dalia Urbanavičienė (etnomuzikologė, etnochoreologė.). Etninės kultūros svarba: Vytauto Didžiojo universitete 1934 m. buvo įkurta Etnikos katedra. Ir tas auklėjimas gali būti atsekamas kaip vėlesniais laikais įtakos turėjęs veiksnys: pokario ginkluota kova, paskui įvairios jaunimo pasipriešinimo organizacijos (KGB duomenimis Lietuvoje jų buvo 416), iš tų organizacijų veiklos gimė Vėlinių protestai bei etnokultūrinis sąjūdis (žygeiviai, kraštotyros draugijų veikla, Romuva). Gaila, bet Lietuvos aukštosiose mokyklose nebėra etnokultūros studijų. Vidurinėse mokyklose tai pasirenkamasis dalykas, bet jau trūksta mokytojų.
V. Rubavičius pateikė tokią seką: Laisvė-tauta-švietimas-Valstybė. Laisvė kurti sudaro galimybes tautos pažangai, o laisvas Mokytojas privalo numatyti Tautos idealą, jis turi būti kūrėjas ir auklėtojas. Deja, bet švietimas – paslauga, auklėjimo nebėra. Bet jeigu švietimas ir mokyklas – tai paslaugos teikimas, ar mokinys žino, kokios paslaugos jam reikia, ką jis nori pirkti? (Ir netyčia iškilo kasdienybė: geras mokytojas – kai daug išvykų, pramogų, linksmų užduočių su žaidimais. O po valstybinių egzaminų ieškome kaltininkų..)
T. Kačerauskas pabrėžė, kad ugdymas – tai judėjimas nuo autoriteto link autonomijos. Bet autonomija nėra absoliuti laisvė; ji reiškiasi žmogaus savarankiškumu, kada jis, remdamasis jam pasiekiamu žinojimu, nustato savo veiklos leistinas ribas.
IV. Istorijos reikšmė ir kitos įdomesnės mintys.
V. Rubavičius: Istorinė atmintis yra svarbesnė už interpretacijas.
Manau, kad ši mintis yra paaiškinimas, kodėl kiekvienas faktas svarbus. Keletas Suvažiavime išgirstų faktų, kurie parodo, kaip skirtingi sprendimai, priimti įvairiu laiku, susilieja ir stiprina kultūros plėtrą.
Po 1925 m. Kongreso pasikeitė Lietuvos valstybinė politika ir įsteigta >2000 mokyklų. Ir kaip sakė A. Juozaitis, per 14 metų (iki 1940) Lietuva tapo modernia Valstybe.
1954 m. išėjo pirmas DLKŽ leidimas. Dabar tai didžiausias kalbos žodynas pasaulyje, darbas vis dar tęsiamas.
Visoje SSRS anuo metu vidurinis mokymas truko 10 metų. Lietuvos komunistai išsikovojo, kad mokykla būtų 11-os metų (ir kitose Pabaltijo respublikose). Tai reiškia, kad galima buvo skirti daugiau valandų lietuvių kalbos, Lietuvos istorijos ir kt., su mūsų tautiškumu susijusiems dalykams, dėstyti.
Prof. habil. dr. Libertas Klimka (fizikas, mokslo istorikas, etnologas) pasakodamas apie kraštotyrinę veiklą, pabrėžė, kad 1961 m. įkurta Lietuvos kraštotyros draugija veikė kaip savarankiška, o ne kaip SSRS organizacijos skyrius, ir savo veikloje vadovavosi sena (Lietuvos laikų) metodika, rinko medžiagą ir darė daugiau negu oficialiai galima. Kraštotyrinės veiklos pagrindu kūrėsi visuomeniniai muziejai, kurie sukaupė tokios istorinės medžiagos, kurios negalėjo kaupti valstybiniai, tuometinės valdžios atidžiau prižiūrimi muziejai.
Prof. Arūnas Gumuliauskas (istorikas, buvęs LR Seimo narys, dirba Seimo istorinės atminties srityje), pastebėjo, kad Lietuvos istorikai tyrimus atlieka būdami ne Valstybės ar tautos pozicijoje. Klausimas – Kieno? Istorikai negali būti laisvieji menininkai, būtina atsakomybė prieš Tautą, Valstybę, faktą. Jis pastebėjo, kad Europos Sąjungos konstitucijoje nėra nacionalinių bruožų. Tačiau dar Romualdas Ozolas (Kovo 11 Akto signataras, politikas, filosofas), bandydamas atsakyti į klausimą „Kas bus po nacionalinės valstybės?“ priėjo išvados, kad „nėra kito darinio“. Pasaulinės valstybės nebus. Nacionalinė valstybė yra alternatyva globalizmui. Prisiminęs vakar Seimo nario L. Kasčiūno paminėtą politkorektiškumo temą, A. Gumuliauskas klausė: Kodėl nacionalizmas pradėtas tapatinti su nacizmu?
Algimantas Norvilas (Kovo 11 Akto signataras, politikas, aktorius, režisierius) kalbėdamas apie Lietuvos istorinę atmintį tvirtino, kad Vytautas Didysis yra nepakankamai įvertintas. Vytautas kaip politikas buvo sutelkęs daugiatautę Valstybę, jo organizuotas Lucko suvažiavimas – pagal savo apimtį neturi analogų ir šiandien. Ir kodėl trūksta duomenų apie Vytauto veiklą? Neieškome. Nėra Lietuvos istorikų, dirbančių užsienio archyvuose. O juk tokio lygio Valstybės valdovas negali būti neminimas kitų šalių valdovų susirašinėjimuose ar pasitarimuose. Ką LTSR laikais kaimuose su šakėmis žmonės gynė? Tik Šv. Marijos ir Vytauto Didžiojo paminklus.
Seimo narys Vytautas Sinica apgailestavo, kad mes nerašome savo istorijos ir pralaimime informaciniame lauke. Mūsų istorija kitų pateikiama kaip istorija, kur visada savi savus šaudė.
Vidmantas Valiušaitis (žurnalistas, publicistas, inžinierius) apgailestavo, kad šiuo metu didėja nesutarimai tarp faktų ir interpretacijų, nyksta riba tarp fakto ir nuomonės. Jis mano, kad „Maištininkai privalo maištauti, privalo prieštarauti faktams, kurie veda į krizę“. Jo nuomone, R. Vanagaitės knygos „Mūsiškiai“ tikslas ne istorinės tiesos siekimas, o įspūdis. Knygoje pateiktos nuotraukos apie gyventojų sušaudymus Lietuvoje suklastotos, nes internete yra medžiagos, kur tos nuotraukos pateiktos kaip liudijimai kitų įvykių, vykusių kitose Europos šalyse.
Audrys Antanaitis (radijo ir televizijos žurnalistas, kalbininkas) prisiminė, kaip 1990 m. Kongrese jis kalbėjo jaunimo vardu. Tada jis išskyrė 6 punktus, kas jaunimui tuo metu atrodė svarbu, į ką reikėtų atkreipti didžiausią dėmesį. Pasirodo, aktualumo neprarado.
1) Atsakomybė – už jaunimo ateitį, suprasti pasekmes. 2) Ryšys – su Valstybės tradicija. 3) Pilietinis aktyvumas. 4) Savirealizacija – sudaryti galimybes kiekvienam asmeniui. 5) Visuomeniškumas – bendruomeninis veikimas. 6) Lietuvybė pasaulyje.
O aš pagalvojau: Jeigu per 35 metus tie klausimai vis dar aktualūs, tai gal teisūs Kultūros kongreso organizatoriai, kalbėdami apie problemas. Kai kažkas sako „Nėra čia blogai“, tai gal jie mato tik tai, kas dar išsaugota, išliko. O kur tobulėjimas? Juk dar Antikos laikas sakyta Non progredi est regredi (neiti į priekį yra eiti atgal).
Atsakomybės už ateitį klausimą palietė ir Vytenis Povilas Andriukaitis (Kovo 11 Akto signataras, politikas). Jis priminė, kad dar Čiurlionis sakė: „Mes esame pirmi. Iš mūsų mokysis kiti“. O ko mokome dabar?
Pabaigai. (Kultūra ir ekonomika; Lietuviai pasaulyje; ir kitos mintys)
Dr. Kristina Mažeikaitė (Kultūros politikos tyrėja, menininkė, Lietuvos kultūros tarybos pirmininkė) kalbėjo apie kultūros ir ekonomikos ryšį. Ji tvirtino, kad kultūra prisideda prie ekonomikos tiesiogiai ir netiesiogiai. Tarp kitos informacijos ji paminėjo 2022 m. atliktą tyrimą „Savivaldybių kultūros indeksas“, kuriame daug įdomių skaičiukų ir išvadų. (Platesnis šio tyrimo aptarimas ir Šilutės savivaldybės pozicija jame būtų atskira tema).
Matas Drukteinis (kompozitorius, šiuo metu Lietuvos Ministro Pirmininko patarėjas kultūros ir UNESCO klausimais) pristatydamas pranešimą Kultūros mecenatystė Lietuvoje apgailestavo, kad ilgamečių tradicijų dar neturime, o vienam šeimos nariui išleidžiama tik 5-6 proc. nuo šeimos biudžeto.
Jis paminėjo, kad nėra duomenų apie mecenatystę sovietiniu laikotarpiu. Kitą dieną pasitaikė proga ir priminiau jam Juknaičių pavyzdį. Skulptorius Stanislovas Kuzma, atleistas iš darbo tuometiniame Dailės institute. Ir jeigu tuometinis Juknaičių tarybinio ūkio direktorius Z. Dokšas nebūtų priglaudęs/ suteikęs jam darbo, galimai šiandien nebūtų daugybės įspūdingų kūrinių. O juk S. Kuzmos darbai yra Kultūros kanono projekte. M. Drukteinis sutiko, kad anuo metu valstybinių įstaigų palaikymas ir užsakymai menininkams gali būti vertinami kaip mecenatystė, bet rimtų tyrimų ir medžiagos apie tai kaip ir nėra.
Seimo narė Dalia Asanavičiūtė kalbėdama apie Pasaulio lietuvių kultūrinę integraciją pabrėžė, kad Pasaulio lietuvių chartija kalba apie tautinę kultūrą. Tai kas nutiktų, jeigu atsisakytume tautinės Valstybės modelio? Kaip reaguotų kitur gyvenantys lietuviai? Nes Jūratė Capersen (išeivijos lietuvių kultūros ir visuomenės veikėja, pedagogė, publicistė, lietuvybės bei tautinės kultūrinės puoselėtoja, Šveicarija) pateikė duomenis, kad po Antrojo Pasaulinio karo iš Lietuvos pasitraukė 70 000 lietuvių, o dabar (2024) jau yra ~700 000 lietuvių 70-yje kraštų.
Dr. Vytenis Šumskas (VU Matematikos ir Informatikos fakulteto dėstytojas) pateikė įdomų faktą, kad Šveicarijoje atliktas tyrimas: kai sūriai noksta skambant muzikai, skonis priklauso nuo to, kokia muzika skambėjo. Jo teigimu, lietuviškas sūris (bent jau DŽIUGAS) klausosi Čiurlionio.
Prof. habil. dr. Dalia Marija Stančienė (filosofė) savo pranešime Nomadizmas ir išbalansuota tapatybė prisiminė, kad sovietinė kultūra buvo vadinama liaudiška. Tačiau pagal K. Stoškaus aptartas dvi menininko veiklos kryptis, kyla mintis, kad tai buvo tas pats populizmas, noras lengvai ir pigiai patikti masėms? Kur tai veda – parodo sovietinio valstybės modelio griūtis. Kaip prisiminė vienas iš suvažiavimo dalyvių: LKP veikėjai irgi sakė, kad „Lietuvių kalba yra atgyvena“. Kur jie šiandien? (P.S. Nomadizmas – gyvenimo būdas, nuolatinis ar sezoninis gyvenamosios vietos kaitaliojimas).
Ar lietuviams, važinėjantiems tarp Gimtinės ir darbo kažkur Europoje, nėra panašių grėsmių?
Apie ką visa tai buvo? Apie kultūrą.
Kęstutis Urba (lietuvių literatūrologas, vertėjas) sako: „KULTŪRA yra IR gyvenimo būdas“. Vytauto Didžiojo universiteto rektorius, akademikas Juozas Augutis antrina: „Kultūra yra viskas, ką žmogus sukūrė. Būtina išsaugoti, bet nereikia užsikonservuoti“.
Jolanta Karpavičienė (LR Prezidento vyriausioji patarėja) pastebėjo, kad „Čia kalbame apie svarbius dalykus, ir visa tai mums yra savaime suprantama“; bet jos nuomone reikia daug padaryti, kad tai suprastų ir vykdytojai, žmonės, kuriems reikia konkrečių projektų, įvairių priemonių ir instrumentų vykdymui.
Ar ši pastaba nėra ženklas, kad kalbos apie Kultūros kanoną kaip tik reikalingos, nes ir geriems darbams įgyvendinti galime nerasti gerų/ suprantančių vykdytojų. Nes vos pradėjus kalbas apie Kanoną – daug diskusijų. Pagrįstai kyla klausimas „Ar susitarsime?“ Ar sugebėsime vykdytojams parengti aiškius projektus, parodyti geriausias priemones?
Arvydas Juozaitis bando parodyti galimą kelią. Jis klausia: „Kas yra lietuvių Modus vitae?“ (Gyvenimo būdas). Ir pats atsako: „Baltams tai Dainų šventė. Daina dangui“. Jeigu dabar kažkas klausia: „Kaip susitarti? Dėl kanono ar dėl kažko kito..“, tai A. Juozaitis atsako: „Kelią mums parodė Žalakevičius labai seniai, filme Niekas nenorėjo mirti. Ten yra tokia scena, kai nesimezgė kalba ir pasigirdo pasiūlymas: Vyrai, dainą.“
Laukia sunkus kelias. 2020 m. rugsėjo 18–19 d. Kultūros kongresas irgi organizavo Konferenciją LR Seime „Kultūros kongresai ir dabarties kultūra“. Bet tiek daug atsiliepimų neteko girdėti. Vadinasi, dabartinis Kultūros kongreso suvažiavimas jau atliko didelį darbą: išjudino visuomenę, sukėlė diskusijas, atkreipė partijų ir visuomenės dėmesį. Lietuvos kultūros kongreso facebook paskyroje galima rasti daug informacijos ir nuomonių. Diskusija ir darbas jau vyksta.
Kad darbas bus sunkus rodo ir keli žemiau pateikti pavyzdžiai.
Seimo Kultūros komiteto pirmininkas Kęstutis Vilkauskas savo pranešime pasako, kad Pirmasis kultūros kongresas 1925 metais susirinko Vilniuje. Kas jam rengia kalbas? Padėjėjai nesugeba pasitikrinti ar čia Seimo nario lapsus linguae (kalbos klaida)?
Vytauto Didžiojo universiteto prorektorė, doc. Vilma Bijeikienė Lietuvos kultūros kanono suvažiavime sveikinimo kalbą sako angliškai – nes YRA VIENAS SVEČIAS. Ir kaip man tai primena sovietinius laikus, kada susirinkimuose kalbėdavo rusiškai, nes būdavo partinis atstovas, nemokantis lietuviškai. Ir tai buvo viena iš problemų, kuria rėmėsi Sąjūdžio keliami reikalavimai.
Švietimo ministrė Raminta Popovienė pasidžiaugė, kad Kultūros paso programa sudaro galimybes mokiniams iš arčiau susipažinti su menu ir kultūra. Tačiau kokia yra reali pasiūla? Interneto puslapyje https://www.kulturospasas.lt/ (žiūrėta 2025-07-11), skyriuje „Geriausiai lankytojų įvertintos edukacijos“ radau: Lietuvos zoologijos sodo ekskursiją (pristatoma kaip Tarpdisciplininio meno srities veikla), pradinėms klasėms skirtas užsiėmimas apie elektrą (Etninė kultūra?), ir ... Iš naujo atvertus Kultūros paso interneto puslapį, „geriausios“ edukacijos jau pakito, bet faktas, kad užsiėmimas, kurio metu mokome sujungti elektros grandinę pateikiamas kaip etninės kultūros veikla, tik patvirtina jau minėtą repliką „Mokytojai prisitaiko“. Prisitaiko ir paslaugų teikėjai (nes tai paslauga, o ne auklėjimas). Kultūros kongreso suvažiavime išsakytų minčių kontekste Švietimo ministerijai reikėtų pagalvoti, ar daug čia to tikrojo meno.
Jau matosi, kad atsiras žmonių, kurie puls į Kongreso traukinį, nes pasirodo, kad šiandien aktualu juo važiuoti. Tik ar dėl kultūros?
Pabaigai. Atsiprašau paminėtų žmonių, jeigu kažkuri mintis perteikta ne pažodžiui pagal originalą. Viską užsirašiau kaip suspėjau ir perteikiau pagal savo subjektyvų žinių bagažą. Gal kažką ir sumaišiau. Nenoriu nieko įžeisti ar klaidinti. Bet norėjau pateikti kuo daugiau įvairios informacijos vienoje vietoje, kad suprastume koks platus ir svarbus tas Kultūros laukas.
Kongreso darbą, tiesiogines transliacijas dar galima rasti internete. Kam bus įdomu, paklausys ir pasitikrins.
Jonas Jaunius.
Straipsnio komentarai
