Uždaryti langą

Paskelbti informaciją

Informaciją į žinyną, bei nuomonių kaleidoskopą galite pateikti el. paštu info@infopamarys.lt arba užpildę žemiau pateiktą formą.
Publikacija skirta:
Antraštė/pavadinimas:
Nuotrauka:
Jūsų vardas:
El. paštas:
- internetinė Šilutės enciklopedija
2019-10-22 14:00
Filtruokite pagal abėcėlę:
Paskelbti informaciją

Ekologinis maistas

Ar galime ir ar norime maitintis ekologišku maistu? (Spausdinta laikraštyje "Pamarys" 2013-06-21)

Ar tai, ką mes valgome, yra ekologiškas maistas? Ar galime gauti arba turėti kitokio maisto, negu siūloma parduotuvėse? O gal kalbos apie ekologiją tėra tik kalbos, ir viskas čia gerai?

Taip jau sutapo, kad birželį, kai soduose pasirodo salotos, ridikėliai, braškės, klubo nariai nutarė pasikalbėti apie ekologišką maistą. Vieta diskusijai buvo pasirinkta ne kabinetinė: paviešėti savo sodyboje Pašusčių kaime (Žemaičių Naumiesčio sen.) pakvietė Tatjana ir Rimantas Frišmantai. Be šeimininkų, tą dieną diskusijoje dalyvavo klubo nariai Antanas Čepys, Jonas Jaunius, Edvardas Jurjonas, Birutė Servienė ir Petras Skutulas, o pakviestos su malonumu į svečius atvyko ekologinę žemdirbystę propaguojanti Vilija Vismantienė ir vaikų gydytoja Regina Kulpienė-Jaunienė.
Kad kalbos neliktų vien kalbomis, ant stalo šeimininkai ir svečiai pasidėjo įvairaus „ne parduotuvinio“ maisto: namie keptos duonos, namie rūkytos mėsos ir žuvies, varškės sūrio, įvairių žalumynų (svogūnų laiškai, salotos, krapai, špinatai, petražolės, rukola, tarp jų pateko ir keli serenčiaus lapeliai), marinuotų kiaulpienių pumpurų, miško žemuogių, braškių, šviežio medaus, šaltinio vandens ir naminio aviečių vyno.
Kas yra ekologiškas maistas?

Iš enciklopedijos
Ekоlogija (iš graikų kalbos: namas, būstas + mokslas) – mokslas, tiriantis gyvųjų organizmų santykius su gyvenamąja aplinka, įskaitant tokius fizinius veiksnius (faktorius) kaip klimatas, geografinės sąlygos, gyvosios ir negyvosios gamtos sąveika.
Ekologiškumas užtikrina, kad produkte, bent jau jo augimo metu, nebūtų jokių šiuolaikinės chemijos „pasiekimų“. Ekologiški produktai yra naudingesni ir skanesni, nors dažnai ir ne tokios patrauklios prekinės išvaizdos.
Ekologiškas maistas – tai vertingi, daug vitaminų turintys produktai, neužteršti sintetinėmis cheminėmis medžiagomis (hormonais, antibiotikais, pesticidais, trąšomis), sintetiniais maisto priedais ir genetiškai modifikuotais organizmais (GMO).


T. Frišmantienė:
– Ši tema apie ekologiją man labai įdomi. Paprastai net nesusimąstai, kas tai yra ekologija, kodėl tam tikri produktai laikomi ekologiškais, o kiti – ne. Perki negalvodamas, kodėl kai kurie produktai būna sudėti atskirose lentynose, pažymėtose kokiu nors ekologiniu ženklu.
Norint teikti prekybai ekologiškus produktus, jų augintojai ar gamintojai turi nemažai vargo praeiti. Kiekvienas ekologiškas produktas turi būti sertifikuotas. Ūkininkai turi lankyti kursus ir atitinkamai pasiruošti. Lietuvoje šiuo metu yra apie 2000 ekologinių ūkių, nuo 2004 metų jų skaičius labai augo, bet po 2007 m. pradėjo mažėti. Kodėl? Pasirodo, sudėtinga ne tik sertifikuoti, bet ir išlaikyti tam tikrus produktams nustatytus reikalavimus. Nes jei prieš tai daug metų tam tikrame lauke buvo naudojama įvairių cheminių medžiagų, tai po to reikia nemažai metų, kol žemė išsivalys ir užaugintuose produktuose nebebus priemaišų.
Ekologiška produkcija šiaip yra parduodama kaip brangesnė, nes daug rankų darbo, mažesnis derlingumas. Bet kaina atsisuka kitu galu: brangesni produktai nesulaukia daug pirkėjų, tai riboja paklausą ir stabdo pasiūlą, kad būtų kuo daugiau ekologiškai ūkininkaujančių ar nedideliais kiekiais auginančių daržoves, uogas ar vaisius žmonių.
Ekologinis ūkininkavimas, kaip jis suprantamas šiandien, prasidėjo Italijoje, vėliau sparčiai plito Vokietijoje ir Prancūzijoje. Bet, pasirodo, oficialiai ekologinė žemdirbystė užima tik 2 proc. visų žemių, kurias naudojame maisto produktams auginti. Bendrai paėmus ekologinės produkcijos vartojimas didėja, bet labai lėtai. Susidaro įspūdis, kad Lietuvoje mažai žinoma apie ekologiškus maisto produktus. Mes perkame produktus, tikėdami, kad jie yra tinkami maistui, bet kartais nutinka taip, kad net ir oficialiai su ekologiniu ženklu parduodami produktai būna užteršti nitratais ar kt. medžiagomis labiau negu neekologiški.
V. Vismantienė:
– Labai seniai esu natūralistė. Gyvenimas privertė atsisakyti įvairios chemijos, nes esu alergiška. Įsigijau nedidelį ūkį, jis nuo seno buvo apleistas, žemė natūraliai pailsėjusi ir švari. Pernai turėjau 6 ha žemės ir auginau net 40 rūšių daržovių. Užsiėmiau ekologiškų produktų auginimu, bet, pasirodo, kad nelabai kam jų reikia, niekas nenori pirkti ir nelabai tiki, kad užaugini nenaudodamas trąšų ar kitokių chemikalų. O dar visi žinome, kad natūraliai auginti produktai nebūna tokie dailūs, vienodai gražūs, o pirkėjas nenori truputį „kreivo“ pomidoro ar ruplėtos bulvės. Didesniais kiekiais parduoti sudėtinga, prekiavau turguose kilogramais. Vėliau atsiranda nuolatinių pirkėjų, kurie pradeda tiesiog užsisakyti – kaip sakė viena mokytoja, „aš 15 metų tokių skanių bulvių nebuvau valgiusi...“
Daugelis žmonių netiki, kad kas nors gali užaugti, jei nenaudoji chemikalų. Bet kas netingi gali pasinaudoti gamtinėmis priemonėmis. Kad pomidorai augtų gerai, aš naudoju pupelių ankštis. Visada pupelių pasisodinu daug, kai subręsta, išlukštenu ir pupeles parduodu, o pupelių ankštis išbarstau ir apariu ten, kur pavasarį sodinsiu pomidorus. Be abejo, labai dideliems plotams to nepritaikysi, bet prie namų ar šiltnamyje galima. Pūdamos pupelių ankštys gamina azotą, ir mano pomidorai auga labai gražiai, nors ir be chemijos. Dar reikia prisiminti sėjomainą. Šiemet bulves pasodinau ten, kur pernai buvo pupelių laukas – tai irgi gražios, žydi. Daug kur naudoju medžio pelenus, pernai taip išgelbėjau kopūstus.
Manau, kad užauginti daržoves ar uogas be cheminių priemonių galima, bet reikia labai daug rankų darbo. Aš, pavyzdžiui, visus kolorado vabalus nuo bulvių nurenku, kad nereikėtų purkšti. O natūraliai užaugintos daržovės niekada nebus visos kaip viena. Štai pomidoro viduriukas turi būti truputį rudas.
Kai pats pradedi vežti produktus į turgų – visai laiko nebelieka, negali pasitraukti nė dienai. Jeigu noriu oficialiai ekologiškus produktus tiekti prekybininkams, kiekvienos mano daržovės rūšis turi būti patikrinta atskirai ir už kiekvieną turiu mokėti po 300 Lt, kad patikrintų ir pasakytų, jog atitinka ekologinius reikalavimus.
Tad, kas nori iš to pragyventi, turi daug dirbti, tokių žmonių nėra labai daug. Todėl ne visada turguose prekiaujami produktai yra ekologiški, nors ir iš kaimo tiesiogiai. Tie, kurie pasirenka vienos ar kelių rūšių produktų auginimą ir tik pardavimui, rankiniu būdu visko padaryti negali ir turi naudoti chemines priemones apsaugai nuo ligų, piktžolių ar kenkėjų.
T. Frišmantienė:
– Kai pasikalbi su didesnių ūkių šeimininkais, jiems normalu yra purkšti. O kas tada yra mūsų duonoje, jeigu javai per vasarą purškiami po kelis kartus? Norėčiau sužinoti, kur gauti ekologinių, švarių grūdų, nes aš pati kepu duoną, bet grūdai ir miltai – pirktiniai. Kai pradedi domėtis, susidaro įspūdis, kad tikrai ekologiškas maistas yra tik tas, ką pats užsiaugini.
J. Jaunius:
– Manau, kad ekologiškas maistas ir maitinimasis yra žmogaus gyvenimo būdo atspindys. Nes maistas yra kasdieninis poreikis. Kol žmogus augino tik sau, jam nereikėjo chemijos, jis atrado tuos Vilijos minėtus natūralius apsaugos būdus, kurie dabar vartojami tik mažuose sodybiniuose sklypuose, kaip pelenai, kitų augalų, saugančių nuo kenkėjo, sodinimas į tarpus ir t. t. O kai žmogus pradėjo norėti greitai ir daug užauginti, nes bus greito pelno, tai ir prasidėjo noras padaryti kažką „gudriau“. Ir man yra tekę būti pas tokius žmones, kurie augina pardavimui, turgui. Jeigu turi 4 lysves barškių, jis man, kaip pažįstamam, sako: „Eik, pasiskink, bet tik iš tos kraštinės lysvės...“ Aišku, kad ten nenaudota chemijos, o gretimos lysvės jau apdorotos, kad būtų gražios ir vienodos uogos. Bet tai yra susiję su mūsų vartotojišku požiūriu, kad norime pirkti tik gražiai atrodančius vaisius ar uogas.
O dėl stambių ūkininkų, tai nepaminėta dar viena problema, kad jei nori ūkininkauti, tai dar turi suderinti su kaimynu, kad ir jis gretimame lauke nenaudotų chemikalų arba turi palikti „buferinę“ zoną. Bet tie reikalavimai ne iš kažkur nukrito, taisykles patys žmonės ir sukūrė. Mes patvirtinome normas, kad taip ar taip užaugintas ir pagamintas maistas tinka vartojimui, o dauguma ir nesusimąsto, kad oficialiai leistas prekiauti produktas gali turėti kenksmingų priedų.
E. Jurjonas:
– Manau, kad yra ekologiškas ir yra visiškai ekologiškas maistas. Pavyzdžiui, žemuogės yra visiškai ekologiškos iš mano miško ir ką tik surinktos. Kaip sakoma, čia yra visa Mendelejevo lentelė, ko žmogui reikia. Dabar ir aš jau pradėjau suprasti, kad reikia paieškoti, kur kas prekiauja tokiais produktais. Manau, kad daugumą produktų reikia valgyti tada, kai jie pasirodo: dabar – braškės, paskui bus pomidorai.
Šiaip didžiausia ateities grėsmė yra genetiškai modifikuoti produktai. Ką valgysime, kai sėklos bus genetiškai apdorotos, net kai labai saugiai auginsime? Jau problema gauti ekologiškų sėklų. Mano supratimu, grėsmė yra modifikuotų augalų plitimas, ir greit teks rinktis tarp chemiškai apdorotų ir modifikuotų.
R. Frišmantas:
– Ar ilgai galėsime spardytis, neįsileisti modifikuotų produktų, jei prieš visa kita neatsispiriame? Gal ir spyriosimės, kaip paskutinė Europoje apkrikštyta tauta, bet ar laimėsime?
A. Čepys:
– Nesu didelis ekologiško maisto specialistas ar žinovas, ir ne ūkininkas. Į šią problemą žiūriu iš tos pusės, kad chemija pagrįsti intensyvaus ūkininkavimo metodai atsirado ne iš gero gyvenimo ar noro kažką apgauti, o todėl, kad reikia išmaitinti 7 milijardus Žemės gyventojų. Išsivysčiusiose šalyse žemės ūkiu užsiima 3-4 proc. žmonių, o pas mus kaime dar gyvena apie 25 proc. visų gyventojų, tai mūsų žemės ūkio intensyvumas ir nėra toks didelis. Bet žemės ūkis be šito neišsivers. Jeigu tai laikytume blogybe, ji neišvengiama kaip ir visas progresas.
Kita pusė, kad ekologinis judėjimas ir ūkininkavimas atsirado kaip pasipriešinimas, bet pažiūrėkime, kiek sunkesnis yra tas ekologinis ūkininkavimas be pažangių technologijų. Tokie maisto produktai turi būti brangesni, tai turime suprasti, kad ir vartotojų tokiems produktams yra mažiau mūsų visuomenėje. Vilija minėjo, kaip sunku įtikinti žmones, kad užauginta ekologiškai, tai jau rodo valstybinės politikos būtinumą. Sertifikatai yra būtini, nes negali bet kas pasiskelbti ekologiniu ūkiu. Uždaras ratas: kai bus daugiau vartotojų, bus daugiau ir augintojų. Brangesniems produktams pirkti reikia turtingesnės visuomenės.
Aš manau, kad Lietuvoje ekologinis ūkis niekada neviršys 10 proc. bendro žemės ūkio. Ir tai būtų siekiamybė.
P. Skutulas:
– „Pamarys“ neseniai rašė apie ekologinius ūkius, straipsnyje minima, kad viena iš problemų yra tai, kad nėra kur realizuoti produkcijos. Paaiškėjo, kad didžioji dalis tokių produktų iškeliauja į užsienį. Aš tikiu, kad tokių užaugintų gėrybių kokybė yra gera, nes kontrolė griežta. Todėl ir eksportuojama, kad ši produkcija yra brangi ir Lietuvoje nėra daug tokių, kurie gali įpirkti.
Aš pritariu Antanui, kad ekologinis ūkis gali būti arba varganose šalyse, kaip tarpukario Lietuvoje, kai nebuvo apstu trąšų, trūko technikos, viskas daryta rankomis, arkliais; arba tvirtose ekonomiškai valstybėse, kur galima sau leisti pirkti brangesnius maisto produktus arba jų gamybą valstybė dotuoja.
Turiu receptą, kaip gyventi ekologiškai – tai yra natūrinis ūkis. Kai išeisim į pensiją, galėsim grįžti į savo vienkiemius, be chemijos auginti daržoves, bulves, uogas, laikyti savo paukščius, ožkas...
B. Servienė:
– Man atrodo, kad problemos prasidėjo, kai ėmė stambinti ūkius. Kai ūkininkas augino sau, tuo pačiu užaugindavo kažką ir pardavimui, bet priežiūra buvo vienoda, niekas nesiskyrė. O kai prasidėjo stambinimas, specialių ūkių kūrimas tik tam tikrai produkcijai auginti, tada ir radosi problemų dėl kokybės.
Aš taip pat savo sode nenaudoju trąšų ar chemikalų, manau, kad daugelis savo reikmėms taip augina. Noriu atkreipti dėmesį, kad mūsų žemė dar yra labai švari. Pavyzdžiui, „Goldengrass“ firma Pamario lankų žolę išveža elitiniams Europos žirgams šerti – vadinasi, pašaras yra labai geras.
O parduotuvėse, kur prekiaujama ekologiniais produktais, mano nuomone, labai trūksta informacijos: kokie tie produktai, iš kur ir t. t. Pastebiu, kad kiti gamintojai visaip gudrauja, nerašo, kad „sudėtyje yra genetiškai modifikuoto krakmolo“, bet užrašo dviprasmiškai.
R. Kulpienė-Jaunienė:
– Džiaugiuosi, kad jūs tą temą palietėte. Prieš daug metų labai domėjausi prancūzų ir vokiečių natūralia žemdirbyste. Ten yra visokių mažų gudrybių, pavyzdžiui, lysvę apkloti plonų vielyčių tinklu – nebereikia nei chemijos, nei vargti ravint – tik nepraleisti momento ir laiku pajudinti tas vielytes – žolių nebūna.
Mityba yra labai svarbu žmogaus sveikatai. Turiu pasakyti, kad vaikų virškinimo sistema galutinai susiformuoja tik 12-14 m. Vadinasi, iki to laiko reikėtų skirti daugiau dėmesio vaikų maistui. Ekologiški produktai būtų labai gerai. Bet dabartiniai jauni tėvai jau nuo metų vaikui ne tik kad duoda tai, ką patys valgo, bet ir neriboja visokių nepilnaverčių maisto pakaitalų: traškučiai, sausainiai, energetiniai gėrimai... Po to prasideda virškinimo problemos, pykinimai. Jeigu galite, gerkite tik savo arbatas. Galima naudoti daug ką: rinkite jaunus vyšnių lapus, juodųjų serbentų lapus ir kt., susidžiovinkit uogų. Aš kažkada rinkau net braškių ir žemuogių kotelius. Žiemą gerdami tokias arbatas būsite sveikesni. Džiovintų obuolių kompotas yra daug sveikesnis už kokią nors „kolą“.
Jei galite, nepirkite maisto su priedu E621. Tai gliutaminas – manau, didžiausias mūsų priešas. Jo dedama visur ir labai pakelia apetitą. Šio maisto priedo paveiktas žmogus ne valgo, bet kemša, kemša, kemša. Apie tuos E-priedus galima būtų atskirai kalbėti, tik pasakysiu, kad kai pas mane ateina vaikai išberti nuo alergijos, tai aš pirmiausia žiūriu, kuo jis maitinamas ir ieškau papildo, kuriam jis alergiškas. Ir tokių susirgimų tik daugėja...
Man labai gaila, bet, manau, kad visuotinis ekologinis ūkis yra utopija. Nenorėčiau, kad jums ar kam kitam reikėtų auginti savas daržoves, braškes ar prieskonius vien todėl, kad prispaudė bėdos. Ūkininkavimas savo sode ar darže yra naudingas ne tik užaugintais produktais, bet ir tuo, kad suteikia dvasinės stiprybės. Nes jeigu ir turėsi ekologiško, švaraus maisto, bet skubėdamas valgysi ir tik greitai „dėsi“ jį į save, būsi nuolat piktas, neturėsi draugų. Tada ekologinis ūkis neišgelbės.


Praktiniai patarimai
Pokalbio metu šalia pavėsinės be perstojo zujo linija išsirikiavę dekoratyvūs paukščiai pentardos, vadinamos perlinėmis vištomis. Kokia nauda iš jų šeimininkams?
R. Frišmantas:
– Mes pentardas laikome todėl, kad dvi pentardos statistiškai nuo 3 ha pievos ar parko nurenka visas erkes. Labai gražu yra žiūrėti, kaip jos išsirikiuoja eilute ir žygiuoja per mūsų pievą...
V. Vismantienė:
– Kas auginate pomidorų – sėklai pasilikite pirmą pomidorą nuo antros iš apačios šakos. Jo sėklos bus geriausios. Nereikės pirkti genetiškai modifikuotų...
R. Kulpienė-Jaunienė:
– Dar keli siūlymai, kaip galima tvarkytis sode ar darže be chemijos ir sveikai maitintis. Prancūzai sode specialiai augina lysvę dilgėlių, o pas mus jos auga savaime. Dilgėles galima vartoti įvairiai, pavyzdžiui arbatai, dėti į rūgštynių sriubą, bet galima naudoti ir kaip trąšas. Savaitę vandenyje dilgėlės rauginamos, o po to tokio raugo pilu į laistymo vandenį (0,5 litro dilgėlių raugo kibirui vandens).
Viena močiutė kažkada man patarė, tad dabar agurkus laistydama į kibirą įpilu 0,5 litro pieno – jie tiesiog atsigauna. Pelenus taip pat naudoju dažnai, ne tik kopūstams, bet serbentų ir agrastų krūmus ar braškes apipilu net žiemą. Svogūnams padeda palaistymas karštu šarmu. Šiltnamyje pomidorus augindama į kurmių urvus prikišu daug rūtų ir jie nebekilnoja žemės.
Labai svarbi sėjomaina, tuos pačius augalus sodinti galim tik po 3-4 metų į tą pačią vietą. Dar būtina pasižiūrėti, kad greta pasodinti augalai vienas kito nestelbtų, o padėtų, pasaugotų. Juk mūsų močiutės visada sodino čiobrelių, levandų, medetkų ir kt. augalų, kurie suteikia apsaugą nuo kenkėjų. Kopūstų apsaugai sodina nasturtas, turėtų būti krapų.
O kai žiemą vartojame pirktines daržoves, tai galima po supjaustymo bent 20 min. jas palaikyti vandenyje (galima truputį pasūdyti), kad nitratai išsivalytų.

Marinuoti kiaulpienių pumpurai.
Šiandieninės diskusijos pabaigai – Tatjanos receptas. Dar nepradėjusių žydėti kiaulpienių pumpurai nuskinami anksti ryte, kol nepatekėjo saulė. Perskalauti šaltu vandeniu ir užpilti obuolių actu. Laikyti tamsioje vėsioje vietoje. Rekomenduojama laikyti iki 4 savaičių, bet galima valgyti ir po 2-3 savaičių. Į tą patį indą galima papildomai įdėti naujai skintų pumpurų. Galima valgyti vienus, su duona ar prie mėsos. Mums patiko.

Užrašė Jonas Jaunius

Informacija atnaujinta: 2015-01-03 23:12:35

Straipsnio komentarai



Redakcija pasilieka teisę šalinti necenzūrinius, nekultūringus ir neetiškus skaitytojų komentarus, kaip ir tuos, kuriais skatinama visuomenės grupių nesantaiką, šmeižiami ar įžeidinėjami žmonės, o duomenis apie tai Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka perduoti teisėsaugos institucijoms.
Komentarų nėra. Parašyk komentarą pirmasis!