Iš savivaldos istorijos

Ar aktyvūs šilutiškiai, dalyvaudami vietos valdžios formavime?

Savivaldybės taryba yra Konstitucines galias turinti vietos valdžia. Ir nors dvidešimt keli nepriklausomybės metų yra labai nedaug, bet kodėl neatsigręžti, nepasimokyti iš istorijos?

Taip, Vietos savivalda Šilutėje, kaip ir visa kita, turi savo istoriją. Jums noriu pateikti tik mažą jos dalelę, apimančią labai trumpą laiką: 1995-2012 metai. (Apie senesnius laikus jau rašoma istorijos knygose, o čia dar yra gyvų liudininkų. Reiškia, jeigu kas ne taip, bus norinčių ir galinčių pataisyti). Nors ir nelabai seniai tai buvo, bet 1995 metų Vietos savivaldos rinkimai – jau istorija. Istorija, tik dar visai gyva, yra ir 2011 metų Savivaldybės tarybos rinkimai. Šioje apžvalgoje nevertinti ir nebus minimi 1990 metų rinkimai. Nors ir labai svarbūs Nepriklausomybės atgavimo ir įtvirtinimo prasme, bet jie vyko pagal senus, tarybinius Liaudies deputatų tarybų rinkimų įstatymus, kuriuose savivalda ir nekvepėjo.

Kelios bendros pastabos. Jums pateikiamoje apžvalgoje laikoma, kad Tarybos nariu buvo asmuo, kuris Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimu buvo gavęs Tarybos nario mandatą nors ir trumpam laikui (nepriklausomai kiek posėdžių per tą laiką įvyko), arba kuris galėjo jį gauti, bet atsisakė mandato dėl nesuderinamų pareigų (Seimo nariai, Administracijos darbuotojai ir pan.). Palyginimui naudosimės 2011 metų Vyriausios rinkimų komisijos duomenimis. Šilutės savivaldybėje tais metais buvo 41078 asmenų, turinčių rinkimų teisę. Kadangi rinkimuose galima dalyvauti nuo 18 metų, o Savivaldybės tarybos nariu gali būti renkamas tik asmuo nuo 20 metų, laikysime, kad teorinių kandidatų į Savivaldybės tarybą pas mus yra 40000. Kandidatas laikomas nariu tos partijos, kurios sąraše jis buvo, nors dalis žmonių yra tik rėmėjai. Taip padaryta dėl to, kad ne visose kandidatų anketose yra nurodyta ar jis yra/ buvo partijos narys, ar jis rėmėjas (nors pastebėta ir klaidingų anketų). (Partijų pavadinimų sutrumpinimus žr. Meniu - Apie - Santrumpos).

Po 1990 metų Lietuvoje vietos savivaldybių tarybos buvo renkamos jau 6 kartus: 1995, 1997, 2000, 2002, 2007 ir 2011 metais. Ar aktyvūs mes?

Per visus šešerius rinkimus nors vieną kartą kandidatų sąraše buvo 705 žmonės. Tai – 1,8 proc. nuo visų, galinčių tapti Tarybos nariu. O nors kartą Tarybos nariu buvo tik 114 žmonių; ir tai yra 0,3 proc. nuo visų gyventojų arba 16 proc. nuo visų kandidatavusių. Kaip matome, labai didelio aktyvumo ir noro būti Tarybos nariu bei spręsti visų savivaldybės gyventojų problemas nėra. Nors kandidatų skaičius kiekvieniems rinkimams vis didesnis, bet kaip matysime vėliau, didelės kaitos tarp dirbančiųjų Taryboje tai nesukelia.

Iš tų 705 noriu išskirti dvi grupes: tuos, kurie tik po vieną kartą buvo kandidatais, ir tuos, kurie kandidatų sąrašuose matomi pastoviai arba labai dažnai.

Pirma grupė. 436 žmonės kandidatais buvo po vieną kartą (62 proc. nuo visų kandidatų). Iš jų tik 20 buvo išrinkti į Tarybą. Tai reiškia, kad tik truputį daugiau nei trečdalis bando kandidatuoti į Tarybą daugiau negu vieną kartą; panašu, jog vyrauja filosofija – pabandžiau ir nebenoriu. Ko bijome: kaimynų, kurie pasijuokia, kad veržiesi į valdžią, ar trūksta pasitikėjimo?

Aštuoni 1995 m. į Tarybą pirmą kartą išrinkti šilutiškiai vėliau nei karto nebekandidatavo, iš jų: šeši iš TS-LKD partijos, du – iš LLS. 2007 m. rinkimuose į Tarybą nepateko nei vienas kandidatas, kuris bandė tai pirmą kartą – rinkėjai lyg nupjovė: nepatyrusių nereikia. O štai paskutiniuose, 2011 m. rinkimuose, Savivaldybėje vėl pasirodė net 5 asmenys, kurie anksčiau nekandidatavo į Tarybą (4 PTT ir 1 DP).

Antra grupė. Keturis ir daugiau kartų kandidatais į Tarybą buvo 46 žmonės (7 proc. nuo visų kandidatų). Čia panašu, suveikė „belskite ir bus atidaryta“, nes tik 12 iš jų nei karto nebuvo išrinkti į Tarybą. Pagal partijas šis 12 pasiskirsto taip: po 4 iš TS-LKD ir LSDP, du iš LCS ir po vieną iš LVLS bei LRLS. Nors skaičiai ir nedideli, bet jie atspindi tendenciją, kad taip vadinamos „tradicinės“ partijos turi daugiau ištikimų narių.

Tikriausiai negražu būtų nepaminėti tų, kurie vienaip ar kitaip pateko į Savivaldybės tarybą kiekvieną kartą, kaip tik bandė kandidatuoti. Taigi – buvo kandidatais ir tapo Tarybos nariais (arba atsisakė mandato dėl darbo Administracijoje):
- 6 kartus: Vincenta Bubilienė, Šarūnas Laužikas ir Alvidas Šimelionis;
- 5 kartus: Albina Bumblauskienė ir Steponas Kazlauskas;
- 4 kartus: Algirdas Balčytis, Algimantas Čeponis ir Arvydas Jakas;
- 3 kartus: Irena Čižauskienė, Genovaitė Kimbrienė, Arūnas Plikšnys, Stasė Skutulienė ir Alfonsas Vanagas.
(P.S. Primenu, kad čia pateikta kiekybinė analizė, kuri Tarybos narių veiklos kokybę atspindi tik netiesiogiai. Tarp kandidatų yra ir tokių, kurie buvo išrinkti Tarybos nariais 2 ar 3 kartus, o po to dar kelis kartus buvo kandidatais, bet jų nebeišrinko).

Tarp tų, kurie buvo kandidatais 2 ar 3 kartus, įdomūs tokie pastebėjimai. Tris kartus kandidatavo 61 asmuo, o nors kartą Taryboje buvo 24 (iš jų 5 – visus 3 kartus). Du kartus kandidatavo ir nors kartą tapo Tarybos nariu 36 (iš jų 8 – abu kartus).

Gana nemažas procentas atsisako būti kandidatais kituose rinkimuose po pirmos nesėkmės. Iš 28 žmonių, kurie kandidatavo du kartus, o Tarybos nariai tapo tik vieną kartą, net 18 atvejų po nesėkmingo antrojo karto daugiau ir nebandė kandidatuoti. Panaši tendencija ir tarp tų, kurie buvo kandidatais tris kartus: net 8 iš 24 daugiau nebekandidatavo, kai būnant Tarybos nariu jų neišrinko. Nors matant pavardes supranti, kad priežastys labai nevienodos, bet šie skaičiai rodo, kad nėra jau taip paprasta būti Tarybos nariu.

Jonas Jaunius
(Parengta pagal straipsnį "Ar aktyviai šilutiškiai dalyvauja formuojant vietos valdžią?" - Pamarys, 2012-11-30, Nr. 94